Simfoniniame vakare – E. Lalo ir J. Brahmsas, D. Kuznecovaitė ir Th. Sanderlingas

Dirigentų dinastijos narys maestro Th.Sanderlingas (jo tėvas Kurtas Sanderlingas – vienas žymiausių XX a. batutos meistrų, buvęs tokių legendų kaip Wilhelmas Furtwängleris bei Erichas Kleiberis asistentu) šiandien kviečiamas diriguoti svarbiausiems pasaulio simfoniniams kolektyvams, rengia spektaklius prestižiniuose operos teatruose. Gimęs ir užaugęs Sovietų Sąjungoje, pradinį muzikinį išsilavinimą Th.Sanderlingas įgijo Sankt Peterburgo valstybinės Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijos mokykloje; vėliau išvyko studijuoti į Rytų Berlyno muzikos mokyklą (Hochschule für Musik), o būdamas 24 metų paskirtas Halės operos teatro muzikos vadovu. Čia parengė daug naujų sceninių pastatymų nuo Wolfgango Amadeaus Mozarto iki Richardo Wagnerio ir Richardo Strausso kūrybos. Po to prasidėjo kvietimai diriguoti spektaklius Venecijos operos teatre „La Fenice“, Berlyno valstybinėje operoje, Hamburgo, Miuncheno, Frankfurto teatruose, Osakos „Kansai Opera“, Karališkajame Olandijos, Vienos teatruose ir kt. Nuo 1982 m. jis buvo „Deutsche Staatsoper“ nuolatinis kviestinis dirigentas.

Po to, kai Th.Sanderlingas dukart pelnė Osakos kritikų Didįjį prizą, 1992 m. jis buvo paskirtas Osakos simfoninio orkestro muzikos vadovu, vėliau apdovanotas šio kolektyvo garbės muzikos vadovo titulu. Maestro diriguotų orkestrų sąraše – įvairūs Šiaurės Amerikos simfoniniai kolektyvai (Dalaso, Baltimorės, Vankuverio), Skandinavijos šalių (Stokholmo karališkasis, Oslo, Helsinio filharmonijų), Jungtinės Karalystės („Philharmonia“, Londono ir Karališkosios filharmonijų) orkestrai ir kt.

Su Lietuvos kolektyvu garsusis maestro pristato monumentalią vokiečių kūrėjo J.Brahmso partitūrą – Antrąją simfoniją. Tai šviesi, lyriška, poetiškų gamtos vaizdų persunkta kompozicija, apie kurią XX a. pirmosios pusės Rusijos meno kritikas Ivanas Solertinskis yra pasakęs: „Žavaus paprastumo kupina romantiška idilė... senosios Vienos poezija dvelkianti pastoralė.“   Taip pat šį vakarą bus atlikta É.Lalo penkių dalių „Ispaniškoji simfonija“. Kai 1875 m. ją pagrojo legendinis smuiko virtuozas Pablas Sarasate, kūrinys ir jo autorius plačiai išgarsėjo. É.Lalo priskiriamas prie vienų žymiausių XIX a. antrosios pusės prancūzų instrumentinės muzikos kūrėjų. Jis daug nuveikė, kad būtų atgaivinta orkestrinė ir kamerinė muzika; sukūrė naują instrumentinio koncerto tipą – „koncertą-siuitą“; stengėsi pažinti kitų tautų folklorą ir jį naudojo savo kūryboje, ypač instrumentiniuose koncertuose. Ispanų liaudies dainų ir šokių melodijomis pagrįstas ir smuiko skambesiui natūraliai pritaikytas ciklas „Ispaniškoji simfonija“ sužadino ilgalaikį Prancūzijos muzikų domėjimąsi ispanų folkloru.

„Ispaniškoji simfonija“ itin mėgstama dabarties atlikėjų. Kūrinys pasižymi išoriniu blizgesiu, efektingu virtuoziškumu, jame gausu šokio ritmų; vieną kitą epizodą gaubia elegiškas liūdesys.

 Vokietijoje ir Prancūzijoje mokslus baigusi, įvairių konkursų laurus pelniusi smuikininkė grįžo kūrybiniam darbui į Lietuvą, bet ir toliau koncertuoja po visą pasaulį. Ji pasirodo Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Kinijoje, Kanadoje. Nuo 2015 m. gruodžio smuikininkė yra Valstybinio Vilniaus kvarteto primarija, o nuo 2016 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2016 m. Lietuvos kultūros taryba pripažino D. Kuznecovaitę geriausia jaunąja metų menininke. D.Kuznecovaitė griežia prancūzų meistro Paulio Bailly smuiku (1881).