Menininko kūryba užima svarbią vietą ne tik Lietuvos fotografijos lauke, autoriaus darbai taip pat yra šalies kultūros archyvas, nes joks kitas fotografas šalyje nėra kūręs tokio spektro psichologinio portreto. Vienas svarbiausių A.Aleksandravičiaus ciklų – Lietuvos rašytojų portretai.
A.Aleksandravičius (g. 1960) – vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos atstovų, 2011 m. autorius buvo įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija už fotografinio portreto atnaujinimą, Lietuvos asmenybių galerijos sukūrimą, už LDK paveldo poetiškus atspindžius. Fotografas yra pelnęs apdovanojimų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, didelė dalis jų taip pat yra skirta už jo sukurtus portretus.
A.Aleksandravičius ėmėsi vienos sudėtingiausių sričių – portretinės fotografijos. Ši užduotis yra dar sunkesnė, nes jis fotografuoja žinomus Lietuvos kultūros ir meno veikėjus – aktorius, režisierius, rašytojus, muzikantus, žurnalistus, kritikus, žmones, apie kuriuos žiūrovai jau yra susikūrę savo įvaizdį.
Niekas iki šiol nesiėmė šio projekto tokios apimties ir taip konceptualiai. Tai daugelio asmenybių portretai, bet kartu tai ir fotografinis laiko portretas. Toks Lietuvos kultūros ir meno veikėjų portretavimas savo koncepcija yra susijęs ir su kūrėjo pašaukimo bei krašto istorijos, identiškumo, tėvynės klausimais.
Savo portretais autorius siekia sukurti kontrastą banaliai realybei. Žmonės, kuriuos įamžina, jo akyse yra ryškios asmenybės, išsiskiriančios nuveiktais darbais. Tai ne reportažinė fotografija, o bandymas pateikti atidžią charakterio studiją. A.Aleksandravičius rodo savo modelius su beveik šiuolaikiška pagarba. Be vulgariai draugiško dažno šiuolaikinio žurnalisto tono, bet ir be kitų reporterių profesionalaus šalto objektyvumo.
A.Aleksandravičiaus fotografijų savitumas – tam tikra santykio su modeliu distancija. Jie nerodomi kasdieniškose ar intymiose situacijose. Čia lyg sugrąžinama ankstyvosios portretinės fotografijos aura. Fotografavimas ir fotografavimasis vėl yra iškilmingas, svarbus ir išskirtinis aktas.
