Lankytojams patrauklus muziejus – labai plati sąvoka. Tokia plati, kad niekaip netelpa į ankštą Kauno muziejų finansavimą.
Istorinės Prezidentūros Kaune vadovė R.Mikalajūnaitė siūlo apsibrėžti, ką reikėtų vadinti muziejaus sėkme. Kitaip alinanti įtampa apskritai neleis pasiekti rezultatų.
Dvyliktus metus istorinėje Prezidentūroje dirbanti kaunietė linkėjo sėkmės būsimam Kauno miesto muziejaus vadovui. O jo steigėjui – miesto savivaldybei – patarė dvejus metus pernelyg nesikišti į muziejaus dirbą.
– Kas lemia muziejaus sėkmę? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Mikalajūnaitės.
– Pirmiausia reikėtų pagalvoti, kas yra sėkmingai veikiantis muziejus. Ar tas, kuris uždirba pinigus ir save išlaiko, ar tas, kuris pritraukia milijonus lankytojų, ar tas, kuris turi vertingiausias kolekcijas, ar tas, kurio prekės ženklas yra brangiausias? Ar kuris nors Lietuvos muziejus pakliūva tarp 10 procentų sėkmingiausiai gyvuojančių pasaulio muziejų žvaigždžių?
Baltijos muzeologijos mokyklos dėstytojas daktaras François Mairesse’as prieš porą metų vykusiuose mokymuose labai tiksliai įvertino, kad tie 10 procentų sėkmingiausių muziejų žvaigždžių sueikvoja 90 procentų visos industrijos lėšų. O tai reiškia, kad 90 proc. visų pasaulio muziejų yra priversti pragyventi iš likusių 10 procentų.
Kitaip tariant, visi Lietuvos muziejai priversti veikti vadovaudamiesi išlikimo strategijomis. Suvokdami tai turėtume permąstyti ir muziejų sėkmės vertinimo kriterijus. Negalime tikėtis išmaniosios ekspozicijos neinvestavę į ją bent milijono eurų!
Galima ir reikia lankytojus pritraukti įvairiomis veiklomis, taikant dalyvaujančiųjų muziejaus principus, bet ar įsivaizduojate, kokios laiko ir žmonių sąnaudos tam reikalingos?
Tada kenčia kitokia muziejaus veikla, tokia kaip mokslinė veikla, ekspozicijų ir parodų kokybė, fondų priežiūra. Todėl manau, kad šiuo metu Lietuvos muziejai nėra pajėgūs savarankiškai rašyti savo sėkmės istorijų pasauliniu mastu.
Mano galva, nereikėtų siekti to, kas nepasiekiama, verčiau jau visiems kartu pasirinkti tam tikrus prioritetus – tarkime, sutariame, jog mums svarbu pasiekti, kad po 2010 metų gimę vaikai užaugtų neįsivaizduodami savo gyvenimo be muziejų.
Nusistatome konkrečią auditoriją, metame visas pajėgas ir po 10 metų matysime rezultatus. Štai čia būtų sėkmė.
Nesakau, kad reikėtų užleisti kitas sritis ar auditorijas, tačiau turime veikti pamatuotai ir vengti murdytis įtampos liūne bandant prilygti Luvrui ar Prado muziejui.
– Kodėl siūlote taikytis į vaikus?
– Reikia užsiauginti muziejus lankančią kartą. Užsienyje turime pavyzdžių, kai vaikams nuo penkerių–septynerių metų eiti į muziejų yra kasdienis reikalas. Mūsų vaikai į muziejus vežami vieną kartą per mokslo metus.
Ir muziejai atsakingi, kad sudomintų vaikus, kad jie norėtų sugrįžti.
Jau turime keletą prarastų kartų, kurias vargu ar prisiviliosime į muziejų. Tai daugiausia dirbantys žmonės, nepasiekę pensinio amžiaus. Jų vaikai – jau paaugliai.
– Kas trukdo Kauno muziejams sėkmingai gyvuoti?
– Tai susiję su pinigais. Turime sovietinį paveldą. Daugybės muziejų pastatai energetiškai nesutvarkyti, pinigai už šildymą eina į orą.
Būtina juos atnaujinti. Reikia, kad pastatai turėtų ir estetinio patrauklumo.
Labai svarbios ir ekspozicijos. Girdėti kalbų, esą mūsų muziejininkams trūksta idėjų, tačiau labai abejoju, ar tai tiesa. Idėjų yra, trūksta tik jų įgyvendintojų ir lėšų, už ką visa tai įgyvendinti.
– Ar pinigai ir darbuotojai yra lemiamas veiksnys?
– Pinigai ir darbuotojai – labai jautrios temos muziejuje. Aš jau nekalbu apie tai, kad muziejaus darbuotojų atlyginimai neprisideda prie jų žmogiškojo orumo palaikymo. Maži atlyginimai reiškia žemos kvalifikacijos specialistus, o muziejininkų atveju verčia ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių.
Situaciją pablogina ir tai, kad muziejus iš steigėjo gauna tokį finansavimą, kokio pakanka tik darbuotojų atlyginimams ir komunalinėms paslaugoms apmokėti, o veiklai muziejus turi pats prasimanyti lėšų, dažniausiai įvairiems fondams teikdamas projektus.
Tai neleidžia planuoti muziejaus veiklos, sukelia daug chaoso ir netikrumo. Muziejuose visais laikais buvo daugybė idealistų ir dirbančių iš idėjos, tačiau reikia suprasti, kad ir idealistai kartais krinta.
Muziejuose turi dirbti žmonės, kurie yra puikūs savo srities specialistai, turi profesinių užmojų, sutartinai siekia įgyvendinti bendrus tikslus ir už tai gauna orų atlyginimą.
– Kauno miesto muziejus ieško naujo vadovo. Kaip manote, koks žmogus geriausiai atliktų tas pareigas?
– Kol pati nepradėjau vadovauti muziejui, niekada nemaniau, kad tai toks sunkus ir atsakingas darbas. Žmogus turi būti labai stiprus psichologiškai, sugebėti susidoroti su stresinėmis situacijomis, sugebėti atsipalaiduoti, nežiūrėti į save per daug rimtai. Reikia mylėti, bet kartu ir mokėti valdyti žmones.
Dėl išsilavinimo, tai manau, kad reikia tikro universitetinio išsilavinimo, kuris padėtų priimti sprendimus įvairiomis aplinkybėmis.
Svarbiausia – kad žmogus turėtų viziją ir noro bei valios ją įgyvendinti. Bet jam turi besąlygiškai padėti ir komanda, ir steigėjas.
– Kokie didžiausi iššūkiai laukia naujo vadovo?
– Manau, kad naujojo vadovo laukia titaniškas darbas, jei muziejaus steigėjas tikrai tikisi tokių rezultatų, kaip skelbia darbo skelbime – tapti lyderiaujančiu šalies muziejumi.
Pirmiausia reikėtų padaryti situacijos realią inventorizaciją, įvertinti esamą padėtį, stiprybes, silpnybes, grėsmes ir taip toliau.
Tada sėsti ir kartu nustatyti tikslus bei uždavinius ateinantiems dvejiems metams. Žinoma, suplanuoti ir atitinkamą biudžetą.
O tada steigėjas turėtų dvejus metus netrukdyti muziejui dirbti.
