Kai prieš trisdešimt metų paklausiau Juliaus, kas jam yra muzika, atsakė: „Nepasiekiama svajonė ir realus amatas. Ji teikia ir stipriausių dvasinių įspūdžių, ir karčiausių nusivylimų. Vis dėlto tik su muzika jaučiuosi saugiai ir natūraliai. Man ji – patikimiausia saviraiškos ir bendravimo forma.“
Apvaizda tarsi globojo, apsaugojo nuo daugelio grėsmių, teikė išskirtines sąlygas, sudarė galimybes išbandyti visas talento briaunas. Savo šiluma, bendravimo dovana turbūt ryškiausiai pasireiškė pedagogikoje, nors su atvira dūšia ir muzikavo, ir ėjo į politiką (buvo Sąjūdžio seimo narys).
Žiūrint iš gyvenimo visumos pozicijos atrodo, kad likimas buvo paruošęs daugybę dėkingų situacijų. Nors ir karo meto vaikas (gimė 1942 m. sausio 7 d.), bet gimė inteligentiškoje Kauno aplinkoje (senelis – garsus istorikas Ignas Jonynas, mama – Kauno „Saulės“ gimnazijos mokytoja), muziko pašaukimas įgytas su genais (tėvas Rostislavas Andrejevas garsus dainininkas ir režisierius), tarp mokslo draugų buvo ne vienas idealistas (Raimundas Kontrimas, Donatas Katkus), Vilniaus konservatorijoje studijuodamas fortepijoną pateko į rinktinę Dvarionų šeimos aplinką (1965 m. baigė Aldonos Dvarionienės klasę), kompoziciją taip pat baigė elitinėje Eduardo Balsio klasėje (1971 m.). To meto koncertiniame gyvenime būti koncertuojančiu pianistu solistu buvo sudėtinga, bet labai greitai tapo senosios muzikos ansamblio „Musica humana“ klavesinininku ir vadovu, su kuriuo, beje, atliko ir daug šiuolaikinės lietuvių muzikos. Koncertavo buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, Izraelyje. Skleidėsi įvairiais amplua. Svajojo aplankyti Ispaniją ir likimas padovanojo joje praleisti septynerius darbo metus.
„Ir man tas buvo įdomu“ – ši frazė lydėjo nuolat, nors Julius puikiausiai suprato, kad mėtymasis ir blaškymasis nuo vienos veiklos prie kitos atitraukia nuo kūrybos. 70-mečio proga viešėdamas LRT radijo laidoje „Muzikinis pastišas“ tarsi pats savęs klausė: „Mano gyvenimas išbarstytas, daug dalykų padaryta visiškai be reikalo. Kodėl aš sutikdavau su tomis pareigomis, su kažkokiais vadovavimais – ar man to reikėjo?“
Kažkokiu keistu būdu Juliui pavyko išvengti rutinos ir pedagoginiame darbe, nors jis lydėjo visą gyvenimą. Dirbo Balio Dvariono muzikos mokykloje ir profesoriavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
„Smagu, kai matai rezultatus ir kai tavimi pasitiki... Jaučiu turintis savo klasę, tokį mažytį „klanelį“. Dirbdamas su jais aš iš naujo įsimylėjau muziką ir dabar šita meilė ypač ryški, kokia gali būti tiktai jaunystėje. Net ir tuose kūriniuose, kuriuos nuo pirmos iki paskutinės natos žinojau nuo pat jaunystės, atrandu naujų dalykų. Be abejo, padeda ir buvusios kompozicijos studijos, nes kur kas greičiau gali perprasti kūrinį ir pasidalyti tuo su studentais.“
Dar studijų metais, kaip ir jo pedagogas E.Balsys, pradėjo rašyti muziką spektakliams. „Buvo labai smagus laikas, tik jis ilgai užsitęsė. Nuo vieno teatro prie kito, mane žavėjo ir lėlių teatras, sykiu pačiu atsirado kinas. Kai žiūriu į tą laikotarpį, galvoju, geriau aš būčiau rašęs tuos kūrinius, kurie turi galimybę gyventi ir toliau“, – sakė jis.
Julius mokėjo pagauti nuotaiką, emocinius niuansus, išgauti netikėtų spalvų, gal dėl to jam sekėsi rašyti programinę muziką. „Likau ištikimas Johannui Sebastianui Bachui, Johannesui Brahmsui, Sergejui Prokofjevui ir prancūzų impresionistams. Pastarųjų įtaka bene didžiausia. Norėčiau sugebėti su tokiu tariamu lengvumu ir žaismu pasakyti prasmingus ir svarbius dalykus.“
Iš tiesų, J.Andrejevo muzikoje išgirsime daug jautrių niuansų. Kartais jie arti šiuolaikiškai išgirstų liaudies muzikos atgarsių, tarsi pratęsiant tai, ką darė Feliksas Bajoras („Canto segundo“), net aiškiai girdimų raudos intonacijų (Duo sonata). Daug skausmingų sielos proveržių girdėti „Lauda“ koncerte, Sonatoje smuikui, „Negrįžtančiam paukščiui“. J.Andrejevas: „Negrįžtantis paukštis“ – daugiau simbolinis įvaizdis: tai, ką prarandame ir kas niekad negrįš, „Canto segundo“ – tai lyg žvilgsnis iš šalies, glausta misterija – pasakojimas apie dūžtančias iliuzijas ir išėjimą nebūtin...“
Visi žinojom, kad Julius gerai rašo fortepijonui, bet kai peržiūrėjau kūrinių sąrašą, nustebau, kiek daug yra kūrinių įvairiems ansambliams. Pažinę jį kaip puikų muziką, kolegos atlikėjai prašydavo sukurti ką nors ir jiems, o jis dosniai atsiliepdavo. Yra parašęs ir stambesnių formų, koncertų, sonatų, bet daugiausiai miniatiūrų, kelių minučių kūrinėlių. Sakė, „nesu šalininkas konvejerio“.
Rašydavo ir savo mokiniams, kad turėtų naują kūrinėlį egzaminui. Rašydavo suprantamai ir vaizdžiai, tarsi tęsdamas tuomet labai populiarių kompozitorių – B.Dvariono, Stasio Vainiūno – puoselėtas programinės muzikos tradicijas. Bet, kaip pats yra sakęs, pilni stalčiai nebaigtų kūrinių, nes vis skubėdavo ruošti kokią programą, koncertuoti, būti įvykių verpete. Jo reikėjo draugams, kolegoms.
Kilęs iš didelės, plačios giminės, kurioje tekėjo ne vienos tautos kraujas, J.Andrejevas buvo didelis Lietuvos patriotas. Politinio lūžio laikotarpiu jis kaip tik buvo Kompozitorių sąjungos pirmininkas ir jo pastangomis organizacija labai greitai ir pirmoji atsiskyrė nuo Maskvos.
Nors J.Andrejevo veikla buvo įvairiakryptė, visa ji tarpusavy siejosi, viena šaka stiprino kitą ir kartu liudijo, jog potencialių galimybių buvo kur kas daugiau, nei aprėpia vieno žmogaus gyvenimas. Jis nesikabino postų, bet kaip profesionalus ir patikimas asmuo buvo išrenkamas vadovauti: tai Kompozitorių sąjungai (valdybos sekretorius 1984–1989 m., pirmininkas 1989–1991m.), tai Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui (generalinis direktorius 1999–2001 m.). Net ir dirbdamas Ispanijoje, Vigo mieste, privačioje konservatorijoje „Mayeusis“ (1991–1998 m.), vadovavo fortepijono skyriui, buvo direktoriaus pavaduotojas.
Toks minkštas Juliaus charakteris puikiausiai tiko vadovaujant kūrybinei organizacijai, o štai tokiame sudėtingame ambicijų katile kaip operos teatras, ir dar kriziniais laikais, buvo sunkiau. Turėjo savo viziją ir, ją pasiekęs, vėl grįždavo prie kūrybos ir savo pagrindinės – pedagogo – veiklos. Daug kam ir daug kuo padėjęs, savo paties atžvilgiu buvo santūrus – net ir būdamas Kompozitorių sąjungos pirmininkas, neužsiėmė savo kūrybos propagavimu, nesiorganizavo koncertų. Padorumo barjeras apsaugojo nuo daugelio klystkelių. Tačiau pati muzikos kokybė savaime skynėsi kelią, yra skambėjusi tarptautiniuose festivaliuose ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Izraelyje, Japonijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Suomijoje, JAV, Rusijoje.
Pelnyti Nepriklausomybės medalis (2000 m.), Riterio kryžius už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos garsinimą pasaulyje nedaug teprideda prie biografijos; niekada jais nemosavo – ir be jų buvo pasiekęs muzikos riterio rangą.
Turbūt ne taip svarbu, kaip atiduodi žmonėms šilumą, svarbu, kad atiduodi.
Kolegos apie Julių Andrejevą
Dirigentas Donatas Katkus: „Juliui, kaip ir visiems E.Balsio mokiniams, muzika turi būti emocionali. Jis nesukūrė savo sistemos, bet jo kūriniai išpuoselėti ritmo prasme. Jis retai duodavo kūrinius perklausoms, maniau, kad visai nustojo rašyti, bet buvo susikoncentravęs į muziką vaikams. Julius sugebėjo būti minkštas ir nebūti intrigantas. Jis turėjo charizmą, būdavo žavus ir grodamas, ir bendraudamas su žmonėmis, bet visą ją paaukojo pedagogikai. Gal tai net ne auka, o dovana pedagogikai. Dirbdavo sąžiningai, nežiūrėdavo į laikrodį. Visi studentai norėjo pas jį mokytis, konkursuose laimėdavo pirmąsias vietas. Studentai jį dievino, jis buvo ne tik mokytojas, jis buvo draugas, brolis.“
Kompozitorius Šarūnas Nakas: „Neatsikratau minties, kad J.Andrejevo pjesės – tai erdvi jo autoportretų galerija. Labai paprastų, jautrių ir neįkyrių darbų serija, pieštuku popieriuje perteikianti jos autoriaus asmenybę. Liudijanti užslėptą subtilaus ir kartais net pernelyg kitiems pasiaukojančio žmogaus dramą, apie kurią be tos muzikos gal net nesužinotum.“
Kompozitorė Zita Bružaitė: „Norėčiau atkreipti dėmesį į paskutinius kompozitoriaus kūrinius, sukurtus 2011 ir 2012 metais – „Negrįžtančiam paukščiui“, „Canto segundo“, kurie nuskambėjo festivalio „Iš arti“ programose. Buvau jo emocijų, santūriai smalsaus abiejų kūrinių laukimo, aktyvaus dalyvavimo festivalyje liudininkė, skiriant laiką repeticijoms, noro atlikėjus atvesti iki pat premjeros... Jei reikėtų šiandien įvardinti kompozitorių, kurio kūrybos kelio nederėtų etapizuoti pagal stiliaus raidą – sakyčiau, kad tas autorius yra J.Andrejevas. Nes jo kūriniams – pradedant septintuoju dešimtmečiu ir kai kurie jų su ispaniškais atšvaitais („Alba“, „Ispaniškos akimirkos“) – būdingas visus kitus dešimtmečius vedęs pastovumas: kulminacija, natūraliai nujaučiama agogika, vystymas tarsi išplaukia iš praėjusių šimtmečio muzikos plėtojimo sampratos. Gal todėl susidaro tokia kolizija tarp naujo, tačiau atpažįstamo, kažkur girdėto skambėjimo rezultato. O muzikinė kalba – nuosaikiai moderni, tačiau koncertiška, kalbanti tik savais žodžiais, ne skoliniais. Emocionali, bet korektiška, nes dinaminės iškrovos momentais nedaugžodžiauja. Taupumas, beje, kompozitoriaus savybė, lemianti ir muzikinės medžiagos eksponavimą, ir raidą, ir apgalvotą tembrinę dinamiką (kameriniuose kūriniuose, koncertuose). Ne kartą anonsuodamas savo kompozicijas kompozitorius pats įrašo žodžius „glaustas“, „saikingas“.“
Kompozitorius Juozas Širvinskas: „Pirmiausia – jo buvo fantastiški kūriniai, specialiai rašyti vaikams. Jo muzika buvo ne kraštutinai šiuolaikiška, bet emociškai ir dvasiškai aktyvi, dramatiška ir patraukli. Žmogus buvo ryškus, dinamiškas, su gera fantazija, išmone ir visa tai atsispindi Juliaus muzikoje.“
Muzikologė Jūratė Vyliūtė: „Julius buvo aristokratiškas, džentelmeniškas, draugiškas, minkštas, jautrus partneris ir muziką gerai išmanė. Ekstravertiškas, viską atiduodavo į aplinką, dūšią išskleisdavo. Neturėjo kantrybės rašyti didelių kūrinių, bet muzikantas buvo labai geras.“
Pianistė Jolanta Silkauskienė: „Manau, kad jis buvo iš tų asmenybių, kurių dabar taip trūksta: turintis daug pozityvumo ir toks laisvas, lankstus, kartu per daug didelis ir inteligentiškas, kad sirgtų vadovavimo liga.“
