– Ar patys esate skridę oro balionu?
– Taip. Tai nepaprastai įspūdinga ir drauge leidžia atsipalaiduoti. Skrydis ramus, lėtas – jausmas absoliučiai kitoks nei skrendant lėktuvu.
- Kodėl pasirinkote pasakoti istoriją oro balione?
– Iš tiesų tai pats balionas pasirinko pasakoti istoriją. Mūsų krašte dirba oro balionų meistrai ir yra įsikūrusios keletas oro balionų skrydžius siūlančių įmonių. Kai oro balionas nuskrenda tam tikrą kiekį valandą (tiksliai nepamename kiek – regis, keletą tūkstančių), jis nebegali skristi ir yra išmetamas. Turime draugą, kuris perdirbinėja tokius senus balionus ir kuria, pavadinkime, efemerišką architeltūrą. Pamanėme, kad balionas būtų puiki vieta rodyti teatro spektaklį, ir remdamiesi šia idėja pradėjome eksperimentuoti. Daug dirbome ir būtent balionas visuomet būdavo tas, kuris mums pasakydavo, kokie sprendimai bus paveikūs, o kokie ne.
- Ką darote, jei vaikai atsisako eiti į oro baliono vidų?
– Maži vaikai iš tiesų gali bijoti lįsti į balioną, todėl tiesiog pasakome jiems (ir jų tėvams), kad gali likti išorėje ir jei tik kurią nors akimirką pajus, jog jau turi stiprybės įeiti, gali kreiptis į mūsų „žemės kontrolę“, kad atvertų duris. Dažniausiai vaikai galiausiai pasiryžta įeiti į vidų.
- Jūsų spektaklis yra kelionė. Ar jums svarbu mokyti vaikus, ką reiškia keliauti šiais laikais, kai daugumai kelionė yra savaitės pasibuvimas 5 žvaigždučių viešbutyje „viskas įskaičiuota“?
– Savo spektakliuose apskritai vengiame ko nors mokyti. Tačiau mėgstame kalbėti apie rimtus dalykus. „Tripuloje“ kviečiame publiką į išskirtinę kelionęe ir galbūt kas nors ką nors išmoks. Tačiau aišku viena: tai tikrai nebus kelionė, kurioje „viskas įskaičiuota“!
- Kokį linksmiausią atsiliepimą apie „Tripulą“ esate girdėję?
– Vienas vaikas mums kartą labai rimtai pasakė: „Aš žinau, kaip jūs tai padarėte. Spektaklio metu teatro stogas atsivėrė ir balionas išskrido!“
- Teatro vaikams festivalis vadinasi „Kitoks“. Ar laikytumėte „Tripulą“ kitokiu spektakliu Ispanijos kontekste?
– Tikrai taip. Ir netgi visiškai kitoks, palyginti su mūsų pačių ankstesniais darbais.
- Kas jums svarbiausia kuriant vaikams?
– Jausti pagarbą publikai. Galvoti apie vaikus ne kaip apie ateities publiką, bet kaip apie dabarties, esančią čia ir dabar.
- Ar svarbu vaikams pasakoti istorijas, ar verčiau žaisti su jais kuriant vaizdinius, nebūtinai susijusius tarpusavyje?
– Kas žino, kas yra svarbiau? Bet kuri meno forma padeda mums augti ir bandyti suprasti pasaulį. Vienos duoda žiūrovams laisvę kurti ir tai nuostabu, o kitos praturtina kitokiais aspektais.
- Ar klasikinį teatrą vaikams galėtumėte pavadinti atgyvena?
– Ne, klasikinis teatras gali būti toks pat stiprus, kaip moderniausias produktas. Jeigu norime bendrauti su žmonėmis, su publika, turime pasirinkti geriausius kelius ar kanalus. Kartais geriau eksperimentuoti, žaisti, remtis į laisvą formą, kita vertus, ir klasikinė struktūra gali puikiai veikti. Tačiau visuomet turi išlikti du esminiai dalykai: meilė ir pagarba.
– Ar yra kas nors, ką naudotumėte spektakliuose vaikams, tačiau jokiu būdu nerodytumėte spektakliuose suaugusiems?
– Ne. Visoms publikoms kuriame pagal tuos pačius esminius principus.
