- Rūta, nuo ko muzika prasidėjo jūsų gyvenime?
– Kaip ir daugeliui – nuo sovietinio vaikų darželio, kuriame auklėtojos pastebėjo mano klausą, balsą ir drąsą. Statydavo dainuoti solo. Dar mokydamasi Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje pradėjau dainuoti Kauno muzikiniame teatre. Teatras mane užbūrė, susipažinau su opera, operete, baletu. Kad ir tekdavo tamsoje, per lietų klampoti namo, niekada nesigailėjau. Tikiu sielos reinkarnacija, todėl manau, kad mūsų pasirinkimai yra užprogramuoti iš aukščiau. Muzikos, kaip ir visų kitų dalykų, galima išmokti, tačiau tikru muziku tampa retas.
- Ištekėjusi už diplomato, lyg ir praradote muzikinės karjeros galimybę. Ar kada dėl to gailėjotės?
– Niekada dėl nieko neleidžiu sau gailėtis. Tikrai, ištekėjusi turėjau palikti darbą Muzikos akademijoje, buvę scenos partneriai pradėjo dirbti su kitais pianistais, bet aš nuolat grįždavau į Lietuvą koncertuoti, vasaromis dalyvaudavau muzikos festivaliuose. Turiu protingą vyrą, jis niekuomet nedraudė tęsti muzikinės veiklos. Kai tekdavo išvykti ilgesniam laikui į gastroles, puikiausiai rūpindavosi mūsų mergaitėmis.
- Jūsų dukterys groja nuo mažens. Ar tai galimybė įgyvendinti savo neišsipildžiusias svajones?
– Mano tėvai nebuvo muzikai, jie mažai kuo galėjo padėti mano profesiniame gyvenime. Dukteris aš vedu už rankos, nes keliai man aiškūs. Svarbiausia įsitikinti, kad vaikas gabus muzikai, o jei gabus – tik pirmyn. Mūsų šešiametė duktė Klėja tarptautiniame konkurse Rygoje laimėjo Didįjį prizą, septynmetė Kaja – pirmąją vietą, o Milane vykusiame „Piano Talents“ konkurse Giuseppe Verdi namuose šį birželį abi laimėjo antrąsias vietas. Fantastika! Prieš 30 metų tai buvo neįsivaizduojama, tokių galimybių neturėjo nė vienas lietuvis... Jos dar tokios mažos, o jau grojo Čekijos Brno filharmonijos salėje, Kauno, Rygos filharmonijose. Norėčiau, kad bent viena jų sąmoningai pasirinktų profesionalės kelią, juk sąlygas tam turi idealias. Tačiau ir vėl – tegu bus taip, kaip turi būti.
- Gedimino prospekte įkurdinote „Muzikos galeriją“. Kaip atėjo mintis vienoje erdvėje apgyvendinti skirtingus menus?
– Seniai turėjau tokią svajonę. Kai esi tiesiog muzikantas, rasti vietą savo projektui labai sunku. Neužtenka būti geram ir turėti idėją, reikia daug ką pažinoti, turėti organizatorių pasitikėjimą, pasiūlyti „ką nors tokio, ko dar nebuvo“. Vis manau: gal toji galerija man – atpildas už tai, kad prieš 9 metus, viską metusi, išvykau paskui vyrą?
Pradėjusi kurti „Muzikos galeriją“ labai ja tikėjau, tikiu ir dabar. Dar tik trečias mėnuo, kai esame, bet žmonėms čia patinka, kartą atėję dažnai sugrįžta. Tik kai kurių požiūrio nesuprantu: buvo politikų, kurie niekaip nenorėjo mokėti už bilietą, veržėsi vidun už dyką. Kai pagalvoji, koks paradoksas – muzikantai į savo koncertus nemokamai kviečia odontologus ir gydytojus, bet jie juk jiems dantų už dyką netaiso.
- Gyvenote Danijoje, nemažai laiko praleidote Maskvoje. Kokių patyrimų apie kultūrines erdves ten turėjote?
– Maskvoje lankydavausi geriausiuose koncertuose, teatro pastatymuose – gyvenome centre, vos visur spėdavau. Iš vienos pusės Gnesinų salė, iš kitos – J.Vachtangovo teatras, netoliese P.Čaikovskio konservatorijos salė. Ir bilietai įperkami.
Apie Daniją to pasakyti negalėčiau – Kopenhagos karališkojoje operoje lankėmės ne kartą, tačiau ne taip dažnai, kaip norėtume. Danijoje atradau kitokių erdvių – kad ir šiuolaikinio meno muziejų „Louisiana“, kuriame galima rasti ir keisčiausių meno ekspozicijų, instaliacijų, kūrybinių dirbtuvių vaikams, puikių koncertų, ir nuostabią darną tarp gamtos ir žmogaus. Danai į tokias erdves siūlo įsigyti metinį bilietą, gali lankytis, kiek tik nori, nors už koncertus, tiesa, reikdavo primokėti.
Lietuvoje, man rodos, užsistovėjo „blizgių popierėlių“ mada. Jei nori, kad tavo projektą paimtų koks vasaros festivalis, pirmiausia turi sugalvoti įmantrų pavadinimą. Tarsi pardavinėtumei ne koncertą, o jo įpakavimą. O štai Kopenhagos „Tivoli“ festivalyje viskas lakoniška – atlikėjo vardas, pavardė ir kompozitoriai. Gera salė yra tarsi garantas, kad koncertas bus geras. Kurdama „Muzikos galeriją“ sau kartojau: mano manifestas – renginiai be tuščių žodžių, be pigių šou. Noriu permainų.
- Kuo skiriasi atlikėjos ir koncertų organizatorės duona?
– Pasaulyje koncertus geriausiems atlikėjams organizuoja agentai. Su malonumu gyvenčiau vien tik koncertuodama, tačiau laikas dar ne tas. O ir rinka per maža. Todėl visada sakau, kad būsimuosius muzikos atlikėjus reikia mokyti vadybos pagrindų – kaip save parduoti, kaip organizuoti veiklą, kad išgyventumei.
- Koks koncertas jums labiausiai įsiminė?
– Niujorke su Judita Leitaite vos spėjome į jį atvykti autobusu iš Vašingtono. Repeticijai laiko nebuvo, nuvargusios po kelionės, tačiau scenoje atsivėrė paslaptingos muzikos galios – abi tai pajautėme... Per koncertą Maskvos filharmonijoje nebuvo nė vienos tuščios vietos salėje, tai irgi prisiminsiu.
Tikiu, kad „Muzikos galerijoje“ irgi susiformuos klausytojų branduolys, meno gerbėjų grupė, kuriai patinka jaukūs, kameriniai renginiai. Mūsų gruodis labai užimtas – organizuojame nemažai vaikiškų renginių, o švenčių laikotarpiu rengiame šventinį žiemos koncertų ciklą „Jaukūs vakarai“, kurį pradės maestro Virgilijus Noreika. Cikle – dešimt skirtingų koncertų – nuo Olivier Messiaeno projekto „Kūdikėlio Jėzaus belaukiant“, Sergejaus Prokofjevo ir kitų rusų klasikų iki kalėdinių džiazo improvizacijų.
Antrąją Kalėdų dieną mūsų scenoje pasirodys vienas garsiausių mūsų dienų Otelo vaidmens atlikėjų pasaulyje Vaidas Vyšniauskas, išgirsime grupę „AuremA“ su lietuvaite Aurelija Matulevičiūte, italų dainininku ir brazilų perkusininku. Paskutinę metų dieną – net du naujamečiai koncertai su flamenko šokiu. Visą gruodį „Muzikos galerijoje“ eksponuojame grafikės Jūratės Rekevičiūtės parodą „Suknelė su fantazija“.
Turiu ir tokią keistą svajonę – į kamerinį koncertą pasikviesti Marijoną Mikutavičių. Gal padainuotų ką nors jaukiai ir ramiai, be mikrofono. Kaip manot, ar sutiktų?
