2009 metų kovą pasirodęs spektaklis suaugusiems „Pinokio kronikos“ buvo rodomas Vilniuje, tačiau po kurio laiko padarė pertrauką.
„Per ketverius metus subrandintas, po to – užšaldytas, kad vėl atsigautų“, – taip apie savo kūrinį kalbėjo aktoriai.
„Pinokio kronikos“ mums per daug brangios, kad padėtume ant lentynėlės dulkėti. Tai spektaklis, į kurį labai daug „dūšios“ sudėjome. Aktoriai tokie žmonės – kūrinius, į kuriuos daug širdies sudeda, labai saugo ir brangina ir jiems labai skaudu, jei tas kūrinys neišvysta dienos šviesos“, – apie sugrįžusį spektaklį pasakoja A.Kaniava.
Į dienos šviesą „Pinokio kronikos“ grįš pasikeitusios. Kaip, aktoriai neišdavė, tačiau prasitarė, kad tai bus ne tik staigmena žiūrovams, bet ir patiems aktoriams.
„Su Vaidotu dirbame daug metų. Stengiamės būti staigmena vienas kitam. Vaidiname jau ne pirmą spektaklį kartu ir puikiai leidžiame laiką“, – sakė A.Kaniava.
V.Žitkus prisiminė, kad „Pinokio kronikas“ įkvėpė pasaka apie Pinokį: „Tiek Carlo Collodi Pinokis, tiek Aleksejaus Tolstojaus Buratino nuotykiai. Inspiracija buvo vaikiška medžiaga.“
Papildydamas kolegą A.Kaniava pridūrė, kad iš pradžių mintis buvo statyti vaikišką spektaklį. „Tačiau vieną dieną mus su Vaidotu tarsi nušvitimas aplankė“, – šyptelėjo A.Kaniava, o jam už akių užbėgdamas V.Žitkus prisiminė, kad tas nušvitimas buvo ne kas kita, o vaikiškame kūrinyje atrasti suaugusiesiems aktualūs gyvenimo ir būties klausimai. Spektaklyje susipina didaktinė Pinokio istorija, kopijos bei originalo problema: „Kas geriau – didaktiškas originalas ar pilna gyvybės kopija?“. C.Collodi „Pinokio nuotykiai“ ar A.Tolstojaus „Auksinis raktelis, arba Buratino nuotykiai“?
Tai nėra spektaklis pagal C.Collodi Pinokį ar A.olstojaus Buratiną. Tai spektaklis apie du aktorius, kurie stato spektaklį pagal šią medžiagą.
„Šis spektaklis mudviejų išgyventas nuo pradžios iki pabaigos, – pabrėžė A.Kaniava. – Mūsų nuolat klausinėja, kodėl tapome artistais, kas mums yra teatras, kas mes esame teatrui. Tie klausimai mus išsekino. Nusprendėme vienu spektakliu atsakyti į tuos klausimus.“
Būtent „Pinokio kronikos“ ir yra atsakymas į visus aktoriams įkyrėjusius klausimus, tokius kaip: „Kur baigiasi kūryba ir prasideda darbas?“ Iš esmės „Pinokio kronikos“ – istorija apie du artistus, kurie stato kalėdinį spektaklį „Pinokio nuotykiai“ vaikams ir kokius išbandymus jie turi pereiti. Tai ne dienos, ne žygiai, ne sakmė ir ne apybraiža, tai – kronikos, tai – aukščiau, tai – giliau ir monolitiškiau.
„Pinokio kronikos“ iš visų ankstesnių spektaklių abiem aktoriams išskirtinis tuo, kad kūrinio scenarijų rašė kartu – A.Kaniava ir V.Žitkus.
„Tai mūsų kūdikis. Trys suaugę vyrai, nes su mumis dirba ir S.Mickis, ir kūdikis, jei taip įmanoma“, – juokavo aktoriai, kalbėdami apie spektaklį suaugusiesiems.
„Be Sigito spektaklis pasibaigtų po dešimties minučių, – šypsojosi A.Kaniava. – Mes susipyktume ir išeitume. Sigitas mus sulaiko, absorbuoja. Jis mus įkalina scenoje savo buvimu. Ten, kur nepadeda jo valdingas balsas, jis pasitelkia muziką, o prieš muziką mes bejėgiai. Sigitas – jungiamoji grandis.“
„Pinokio kronikas“ artimiausiu metu bus galima pamatyti laisvalaikio namuose „Nautilus“ Kaune, gruodžio 8-ą dieną, 19-ą valandą.
