55-asis Jurgos Ivanauskaitės gimtadienis šįmet lapkričio 14 dieną buvo paminėtas „Vaidilos“ teatre Vilniuje spektakliu „Pakalnučių metai“. Nors kitąmet bus minimos dešimtosios J. Ivanauskaitės mirties metinės, žmonių širdyse ji išliko tarsi gyva, nes kasmet įvyksta koks nors renginys, skirtas šiai rašytojai.
Jau prieš kiek laiko buvo užuominų, kad rašytojos giminaičiai pavargo „tęsti“ jos gyvenimą po mirties, tai yra, dalyvauti jai skirtuose renginiuose, dalytis prisiminimais ir taip draskyti neužgijančios netekties žaizdą.
– Prieš trejus metus nutraukėte Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centro veiklą. Ar nebuvo apmaudu priimti tokį sprendimą? – paklausiau R.Sakalauskaitės.
– Ne. Padarėme, ką buvome sumanę. Vilniuje atsirado Jurgos skveras, kuriame įsikūrė Ksenijos Jaroševaitės skulptūra „Katinas“. Ant namo Aguonų gatvėje, kur ji gyveno, pakabinome atminimo lentą. Agnė Marcinkevičiūtė sukūrė dokumentinį filmą apie Jurgą. Nėra prasmės dirbtinai palaikyti įstaigos veiklos. Reikia imtis naujų, Lietuvai nusipelniusių asmenų atminimo įamžinimo. Jų yra ne vienas.
– Kokie buvo jūsų ryšiai su J.Ivanauskaite (1961-2007 m.), kol ji gyveno? Kas pastūmėjo po jos mirties įrengti jos vardo skverą Vilniuje ir prie rašytojos namų pastatyti granitinį katiną?
– Jurgą pažinojau, tačiau draugės nebuvome.
Pirmiausia norėjome išsaugoti erdvę Aguonų gatvėje. Ji buvo nužiūrėta kaip būsima automobilių stovėjimo aikštelė. Rašytojos ir dailininkės vardas, jos „svoris“ ir būrys garsių žmonių, Jurgos bičiulių, susibūrusių į J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centrą, įtikino Vilniaus savivaldybę šios vietos automobiliams neskirti ir leisti čia įrengti jos vardo skverą.
– Šiemet knygynuose pasirodė „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“. Su D.Kutraite parašėte scenarijų dokumentiniam filmui „Laimingi buvę jo akivaizdoje“, kuris buvo parodytas 2007 m.
Kiek asmeniškai pažinojote K.Vasiliauską (1922-2001)? Ar buvo sunku prieiti prie kunigo ir susipažinti? Kaip apibūdintumėte savo bičiulystę? Ar jau tuomet tikėjote, kad ši pažintis kada nors virs filmu ir knyga?
– Nebijau žmonių, nevengiu jų. (Juokiasi.) Kol monsinjoras buvo gyvas, nei apie filmą, nei apie knygą nemąsčiau. Jeigu būčiau mąsčiusi, jau turėtume ne vieną filmą ir mažiausiai pora knygų.
Pažinau K. Vasiliauską nuo to laiko, kai jis buvo paskirtas atkurtos Arkikatedros klebonu (1989 m. – red.past.). Tada buvau žurnalistikos studentė, pradėjusi dirbti Sąjūdžio informacinėje agentūroje (SIA). Susipažinome darbo reikalais, tada suartėjome ir pradėjome bendrauti ne tik kaip kunigas su žurnaliste, bet kaip du žmonės – išminčius ir neseniai iš Klaipėdos į sostinę atvykusi studentė.
Bendrystė truko nuo Sąjūdžio laikų iki jo mirties. Taip monsinjoro globojama ir eidama jo „šoferio“ pareigas pažinau kunigą, jo bičiulius artimiau. Monsinjoras man atvėrė platesnį, gražesnį pasaulį.
– 2014 m. sukūrėte dokumentinį filmą „Pakeliui į prieplauką“, pasakojantį apie režisierių Rimą Tuminą. Šis kūrėjas – vienintelis gyvas iš tų kultūros žmonių, kuriuos jau įamžinote. Kodėl būtent tuo metu susiruošėte sukti filmą apie R.Tuminą? Ar tam laukėte progos?
– Progos nelaukiau. Būna, kad vos baigęs vieną darbą gauni ženklą, kad atėjo laikas naujam. Taip nutiko su filmu apie R.Tuminą. Jo spektaklius buvau mačiusi ne kartą, tačiau susipažinau Maskvoje.
2010 metų vasarą Rusijos sostinėje su televizijos laidų vedėja Edita Mildažyte pristatėme dokumentinį filmą apie pirmąjį Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentą Algirdą Brazauską (1932-2010 m.).
Edita režisierių pažinojo, todėl užėjome, šnektelėjome. Pakalbėjusi su R.Tuminu suvokiau, kad prieš mane stovi pasaulinio lygio menininkas, režisierius iš Dievo malonės. Tuo metu apie jį nebuvo nei filmų, nei knygų.
Atsisveikindama su R.Tuminu gavau telefonu žinutę, kad Anapilin iškeliavo pirmasis atkurtos valstybės prezidentas. Buvo 2010 m. birželio 26 diena. Filmo apie R. Tuminą premjera įvyko po ketverių metų, 2014 m. rudenį „Lietuviško kino dienose Maskvoje“. Per tą laiką pasirodė ir knygų, ir kitų filmų apie jį.
– R.Tuminas nelengvai prieinamas. Ar reikėjo jį įkalbinėti tokiam projektui? Ar jis sutiko su visomis jūsų scenarijaus detalėmis? Gal ką nors koregavo ir keitė?
– R. Tuminas niekam nėra pasakęs „ne“. Ne kartą juokavo: „Jeigu būčiau moteris, nuolatos būčiau nėščia, nes negaliu pasakyti „ne“. Taip nutiko ir man. Nors nesipriešino, būdavo nelengva surasti laiko jį filmuoti. Tuo metu jau vadovavo Maskvos J. Vachtangovo teatrui.
Priešingai nei kitų savo knygų ir filmų herojų, R.Tumino prieš filmavimą asmeniškai nepažinojau, todėl teko pirmiausia pažinti jį kaip žmogų, tik tada bandyti suvokti, kas yra jo teatras, atskleisti jo braižą ir kūrybos teiginius. Tačiau įtemptas jo gyvenimo ritmas, įtempta darbotvarkė koregavo filmavimą. Teko filmuoti ne tik Lietuvoje, Maskvoje, bet ir Londone, Izraelyje.
Su R. Tuminu scenarijaus neaptarinėjau. Filmuojant jis pavargdavo nuo nesibaigiančių mano klausimų. Po premjeros kai kurie teatro žmonės, pavyzdžiui, teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, sakė, jog jai atrodė, kad filmą „Pakeliui į prieplauką“ režisavo pats R. Tuminas.
– Ar šiuo metu su R.Tuminu pabendraujate? Gal tapote jo šeimos „nare“?
– R.Tuminas mano bičiulis nebuvo ir juo netapo.
– Šį rudenį surengėte dar vieną netikėtą kultūrinį projektą – Vilniaus senamiestyje atidengėte Lietuvoje gimusio lenkų poeto ir rašytojo Czeslawo Miloszo (1911-2004) laiptus. Kas pastūmėjo šiai idėjai? Ar vilniečiai lengvai randa šią vietą?
– Sugalvoti ką nors nauja paskatino žurnalistas Ramūnas Terleckas. Žinojau, kad Vilniaus senamiestyje Cz.Miloszo vardu pavadinti laiptai, bet ten nebuvo jokio ženklo. Kino scenaristas, buvęs radijo laidų vedėjas Pranas Morkus, pirmasis pasiūlęs pavadinti senamiesčio laiptus iš Lietuvos kilusio Nobelio premijos laureato vardu, siūlė kitus sostinės laiptus. Tačiau rudenį pamatęs, kaip atrodo tie, kurie pavadinti Cz.Miloszo vardu (Onos Šimaitės ir Bokšto gatvių sankirtoje), džiaugėsi sakydamas, kad puikiai pavyko.
Geriau už skulptorių Joną Gencevičių, kuris pasiūlė ant laiptų iškalti poeto eiles lietuvių ir lenkų kalbomis niekas nesugalvojo.
Vilnius – ne Maskva, Londonas ar Niujorkas. Viskas ranka pasiekiama. Manau, kad visi norintieji lengvai juos suranda.
– Ar teko pažinoti šį lenkų rašytoją, poetą, literatūros tyrinėtoją?
– Teko trumpai šnektelti priėmime 2000 metų rudenį Vilniuje, kai Cz.Miloszas čia lankėsi kartu su Nobelio premijos laureatais Wisława Szymborska ir Günteriu Grassu.
– Prieš tai dirbote politikos žurnaliste, o pastarąjį dešimtmetį paskyrėte šviesuolių įamžinimui. Kam jums to reikėjo?
– Gal iš tuštybės. (Juokiasi). Vieni gimdo vaikus, kiti stato namus, treti sodina medžius, vienas kitas, toks kaip aš, bando išsaugoti išėjusiųjų atminimą. Toje pastarojo dešimtmečio veikloje matau prasmę. Be šių asmenybių, prie kurių atminimo įamžinimo teko prisidėti, būtume kitokie. Iš jų semiamės išminties, meno gyventi, kitaip žvelgti į pasaulį.
Pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė buvo ryški, visapusiška asmenybė, jos gyvenimas skatina mokytis drąsos, įkvepia jaunus žmones. Monsinjoro patirtis moko gyventi pagal gyvąją Evangeliją.
Kodėl būtina atsigręžti į praeitį ir iš jos semtis įkvėpimo? Pajutau tai Tytuvėnuose, Kelmės rajone. Kauno moksleiviai, atvykę į Tytuvėnų vienuolyną ir iš ekskursijų vadovės išgirdę, kad čia ilgus metus dirbo Mikutavičius, klausinėjo, ar Marijonas? Pasirodo, apie šviesaus atminimo kunigą Ričardą Mikutavičių nebuvo girdėję. Todėl norisi, kad jaunoji karta pažintų ne tik pastarojo meto herojus, bet ir kitus, Lietuvos valstybės raidai svarbius asmenis. Be jų nebūtume tokie, kokie esame.
– Ar turite kokių nors daiktų ar ranka rašytų laiškų bei linkėjimų, kuriuos jums dovanojo dabar jau įamžinti garsūs kultūros ir meno žmonės?
– Turiu monsinjoro K.Vasiliausko dovanotą medinį angelą, kuris budi prie mano lovos. Paveikslą su nukryžiuotuoju Kristumi, daug knygų.
Kai Jurgos skvere įsikūrė K.Jaroševaitės „Katinas“, Jurgos mama su seserimi padovanojo jai priklausiusius auskarus. Saugau juos kaip relikviją.
Kai baigiau rašyti monsinjoro biografiją, iš jo brolio žmonos gavau dovanų kunigui priklausiusią, A. Smetonos laikais leistą maldaknygę.
Iš tiesų, svarbūs ne tik dovanoti daiktai. Kai kurie patyrimai ir suvokimai tampa ne mažiau svarbūs nei daiktai. Eidama „kryžiaus kelius“ steigiant Jurgos Ivanauskaitės kūrybos paveldo centrą supratau, net pajutau Jurgą, kaip jai turėjo būti sunku gyventi ir vaikščioti nuolat kamuojamai skausmo.
Rimo Tumino repeticijų skonis ir čia pat gimstančio teatro jausmas, kurį patyriau stebėdama režisieriaus darbą, buvo nuostabi dovana. Apimdavo toks jausmas, tarsi dalyvaučiau kuriant šedevrą. Mačiau, kurias detales meistras keičia, kaip tai daro ir kaip jos keitė bendrą paveikslą.
Kurdama filmą susitikau su Lietuvos ir Rusijos kino bei teatro aktoriais, buvau pakviesta į kino festivalius Anapoje (Rusijos miestas Krasnodaro krašte) ir Niujorke.
Negaliu nepaminėti žmonių, susirinkusių į knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ pristatymus. Paprasti žmonės su manimi elgėsi taip, tarsi būčiau monsinjoro pasiuntinė.
„Apaštalaudama“ monsinjorui surengiau 70 knygos pristatymų Lietuvoje ir užsienyje. Viena ponia Palangoje padovanojo man megztą angelą, Pajūryje (Šilalės rajone) gavau vietos vaistažolių arbatos, džiovintų sodo vaisių, Kaune – vyno, aliejaus, kavos. Kaimo vietovėse žmonės atnešdavo bananų, obuolių, bandelių.
Sujaudino močiutė, kuri mane aplankė du kartus, kai susirgau per monsinjoro knygos pristatymus. Į namus atnešė pačios virtos sriubos ir bandelių – nuoširdu ir taip gailestinga... Tokio monsinjoriško nuoširdumo niekur daugiau ir nepatirsi. Globalizacijos ir vienišumo amžiuje tai labai reta.
Rengiant Cz. Miloszo laiptų atidengimo iškilmių scenarijų reikėjo muzikinio akcento. Dainų atlikėja Marija Krupoves-Berg telefonu padainavo dainą pagal Cz. Miloszo eiles. Koncertas man vienai! Ar kitomis aplinkybėmis būčiau turėjusi tokių privilegijų? Tai – dovanos, kurias gaunu prisidėdama prie vienos ar kitos asmenybės įamžinimo. Jos yra neįkainojamos, labai jas branginu.
