Tokia tad ir visuomenė – milijonai akių porų, nukreiptų į pasaulį, bet
matančių tik save. Ir taip greičiausiai buvo visada, tik mūsų laikai su
visais feisbukais akivaizdžiai parodė, kad kiekvienas neabejoja esąs jei
ne pasaulio, tai socialinio tinklo lyderis.
Taigi visais kanalais transliuojama, kad tąnakt papūtė labai stiprus vėjas.
Bažnyčią kas antrą sekmadienį aplankantieji jautė galingus gūsius iš
dangaus. Kai kurie politinėms pervartoms jautresni protai patyrė mentalinį
uraganą iš Baltųjų rūmų.
Valstiečiai sako, kad vėjai staiga ėmė siausti – susikryžiavo būtent tame
taške atklydę iš visų profesionalų burnų. O kiek pasaulyje gyvena
profesionalų? Apie 7 465 852 330. Per šiandieną jų padaugės 121 890. Kiek
bus iš viso? Esate profesionalas, susiskaičiuokite.
Tačiau būtent tame taške tvyrojo visiška ramybė. Tokią tylą galėtum
patirti tik muziejuje, kuriame riogso dabarčiai jau nebereikalinga
praeitis. Kultūra. Istorija, kurią fotografuojame išmaniaisiais, bet iš
kurios nė velnio nesimokome.
Nežinia, gal tą tykią naktį žvirblis tūptelėjo ant stogo atbrailos, o
gal visus 296 laiptelius įveikė skruzdėlė, užsimaniusi paskutinįsyk
pažvelgti į pasaulį iš 56,67 metro aukščio?
Kalbama, kad Leonardas Pizietis, žvelgdamas į tuomet dailiais cilindrais
viršun dar tik kylantį statinį sugalvojo garsiąją Fibonačio (Fibonacci) skaičių seką.
Iš čia, bent jau taip pasakojama, Galileo Galilei žemyn svaidė
visokius rakandus, kol išsiaiškino laisvojo kritimo pagreičio esmę – kad
visų laisvai krintančių kūnų pagreitis yra vienodas.
O ką jau kalbėti apie I.Newtoną, kuris, pasak anekdotų ir legendų, iš
Anglijos su maišu obuolių keliavo į Italiją – vien tam, kad galutinai
įsitikintų, jog nuo legendinio bokšto metami vaisiai krenta žemyn, o ne
kyla į viršų, ir kad galiausiai suformuluotų visuotinės traukos, arba
gravitacijos, dėsnį.
Net jei visos šios istorijos yra grynas pramanas, jos dabar, kai visi
kalba apie mistinius vėjus ir tonomis gamina grėsmingas pranašystes,
atrodo tikresnės. Tiesiog arčiau tiesos už visas tas senstančios Europos
hadronų audras.
Tą žvaigždėtą naktį buvo taip nevėjuota ir tylu, kad net burlaiviai
Ligūrijos jūroje būtų sustoję, jei tokie šiais laikais dar plaukiotų kaip
kadaise. Greičiausiai nebuvo nei žvirblio ant stogo atbrailos, nei juo
labiau skruzdėlės, įveikusios 296 laiptus.
Bokštas tiesiog susmuko. 14 453 tonos šlumštelėjo. Per sekundę. Per
akimirką. Tačiau atidesnė akis būtų pamačiusi tą didingą grožį ir siaubą,
kai pats viršutinis laiptelis pasviro žemyn, atitrūko, kliudė kiek žemesnį
ir tada visi 296 laiptai lyg domino kaladėlės spyruokle nudardėjo žemyn.
Viena po kitos atšoko išorinės marmuro plytelės, ėmė skilinėti kolonados
ir visi aštuoni tuščiaviduriai cilindrai lyg lėtaeigis liftas nusileido
žemyn palikdami dulkių stulpą žvaigždėtame danguje. Tik jau nukritusių
septynių varpų gausmas girdėjosi net tada, kai dulkės iš lėto nusėdo visą
Piazza dei Miracoli, arba Stebuklų aikštę.
Tie, kurie kalbėjo apie vėjus iš Rytų ar Baltųjų rūmų, nepraleido progos
postapokaliptiškai papokštauti, kad taip turėjo atsitikti anksčiau ar
vėliau. Juk bokštas jau aštuonis šimtmečius buvo pasviręs. Tačiau niekas,
net jie, iš tiesų nežinojo, kodėl jis nepaiso jokių gamtos, gravitacijos
ar laisvojo kritimo dėsnių. Vieni tauškė apie grunto ypatybes. Kiti
varinėjo kalbas apie konstrukcijos trūkumus.
Tačiau tą tykią giedrą naktį, kai Ligūrijos jūroje sustojo jau seniai
nebeplaukiojantys burlaiviai, pasviręs bokštas pajuto, kad didingųjų laikų,
didžio grožio svoris jam jau per sunkus. Nė vienas iš tų 7 465 852 330
tokių pat pasvirusių profesionalų, matančių ir rodančių tik save,
nenujautė, neišpranašavo, kad tai atsitiks būtent tą tylią, giedrą ir
žvaigždėtą akimirką, kai esą papūtė viesulai iš Rytų ir Baltųjų rūmų.
Ir net jeigu visa tai sukurta, išgalvota, pramanyta, kaip mes dabar
gyvensime be savojo bokšto, be mūsų pasvirusios varpinės.
Na, visiška pizė.
