Šiame projekte taip pat dalyvaus Vilniaus universiteto chorų „Pro musica“ ir „Gaudeamus“ (meno vadovė Rasa Gelgotienė) vyrų grupės kartu su solistais Modestu Jankūnu ir Ignu Garla bei šiuolaikinio meno kūrėja Kristina Inčiūraitė.
Renginio metu pradžioje choristai improvizuotai atliks garsaus avangardisto Gilo Josepho Wolmano garso kūrinį „Megapneumies“ (1963), o jų energetiškai įkrautą erdvę muzikiniais eksperimentais pratęs Maja Solveig Kjelstrup Ratkje, kuri pasitelks savo unikalaus balso galimybes ir praturtins jį elektronikos garsais.
Muzikinę projekto dalį papildys šiuolaikinio meno kūrėjos K.Inčiūraitės eksperimentinis filmas, kuris, kaip ir muzikinės dalies autorių pasirodyme, atspindės renginio sumanymą – perteikti žmogaus pažeidžiamumą bei frustraciją streso paženklintame pasaulyje. Šiame projekte siekiama sukurti transformuojančią terpę, kurioje akustiškai ir vizualiai būtų „perkrauti“ patyrimai.
„Šiuo projektu norisi atkreipti dėmesį į žmogaus pažeidžiamumą intensyviame šiandienos pasaulyje, todėl pristatome itin drąsius balso ir elektronikos eksperimentus bei lakoniškai atšiaurią vizualinę raišką“, – sako projekto iniciatorė K.Inčiūraitė.
Kūrybinių idėjų menininkė dažnai semiasi iš kino filmų: „Pasirenku tuos, kuriuose vyksta vienokia ar kitokia veikėjų drama, vidinės transformacijos. Tačiau nuorodos į filmus mano projektuose yra nežymios, neakivaizdžios, nors svarbios projekto koncepcijai“, – teigė kūrėja.
Projektu „Po oda“ K.Inčiūraitė netiesiogiai replikuoja Jonathano Glazerio filmui „Po oda“ („Under the Skin“, 2013). Jo pagrindinė veikėja kuria baugią atmosferą, suviliodama ir pradangindama kelyje pasitaikančius vyrus. Lydimi gundytojos, jie panyra į klampų skystį, kuris juos „suvirškina“ veikiausiai tam, kad ši nežemiškos kilmės būtybė, pasislėpusi po jaunos moters blyškios odos kauke, galėtų toliau egzistuoti. Po jos oda tėra juoda neidentifikuota masė.
K.Inčiūraitei šiame projekte svarbu perteikti fantasmagorišką nuotaiką, pasitelkus žmogaus balso galimybes: „Norvegė M. Ratkje stebina eksperimentinės muzikos mėgėjus vokaliniais viražais visame pasaulyje. Džiaugiuosi, kad Maja susidomėjo projektu ir sutiko jame dalyvauti. Ją pasikviečiau kaip svarbiausią projekto dalyvę. Čia Maja pasitelks savo stulbinamo balso galimybes ir praturtins jį elektronikos garsais.“
Tačiau projekte menininkė norėjo panaudoti ir vyriškus balsus, jų gaivališkos neartikuliuotos energijos, kuri praturtintų kūrybinius sumanymus. Ji atsigręžė į garsaus avangardisto Gilo Josepho Wolmano kūrinį „Megapneumies“ (1963), kuriame atskleidžiami autoriaus žaidimai su savo balsu. G.J.Wolmanas priklausė letrizmo judėjimui, kuriame menininkai plėtojo onomatopoetinę kūrybą, įkvėpimo sėmėsi iš dadaistų ir siurrealistų. G. J. Wolmanas daugiausia dėmesį telkė į kvėpavimą ir garsinius eksperimentus savo burnos padargais.
Anot kūrėjos, šį garso kūrinį atlikti labai sunku. Itin didelį iššūkį improvizuotai atlikti „Megapneumies“ priėmė VU chorų „Gaudeamus“ ir „Pro musica“ vyrų grupės su solistais Modestu Jankūnu ir Ignu Garla.
„Labai džiaugiuosi, kad R.Gelgotienės vadovaujami chorai nebijo eksperimentuoti. Ypač Rasai esu dėkinga, kad sėkmingai bendradarbiaujame. Su ja arengiame antrą bendrą eksperimentinį projektą – prieš metus su jos vadovaujamu Vilniaus universiteto choru „Virgo“ keliose Vilniaus planetariumo erdvėse pristatėme muzikos ir meno projektą „Pakeisk visas sagas“, kuriame buvo daug kvėpavimų, plojimų, t.y. tokios muzikinės raiškos, kuri tradiciniams choro pasirodymams nebūdinga.“
Eksperimentinės muzikos ir meno projekte „Po oda“ bus bandoma perteikti tam tam tikrą liminalumo būseną, kuri individą išveda iš komforto zonos į eksperimentinę erdvę, atvirą naujoms žmogaus tapatybių koncepcijoms.
