Apie tai sužinome iš lietuvių tautosakos bei gyvosios tradicijos. O šį ketvirtadienį Vilniaus etninės kultūros centre per tradicinį „Etno ketvirtadienį“ etnomuzikologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė L.Šarkaitė-Viluma kviečia į paskaitą „Senieji lietuviški keiksmai“.
Kaip teigia lektorė, lietuviškuose keiksmažodžiuose susipina įvairių laikotarpių pasaulėžiūros elementų: senojo tikėjimo liekanos ir krikščionybės įvaizdžiai. Kreipiamasi į senąsias mitines būtybes: perkūną, laumes, raganas, velnią, kai kuriuos gyvulius, minimas pragaras.
„Kad tu skradžiai į žemę prasmegtum!“, „Kad tave devyni velniai pasmaugtų!“ – tokie pikti linkėjimai be reikalo, lengvabūdiškai neištariami, nes buvo tikima, kad linkėjimas tikrai keikiamajam pakenks.
Lietuviškų keiksmų forma įvairuoja pagal juose išreiškiamą piktumo laipsnį, bet dažniausiai piktas keiksmo turinys paverčiamas juoku. Interneto puslapiuose ir socialiniuose tinkluose galima rasti nemažai senųjų lietuviškų keiksmažodžių žodynėlių. Gal ir ne visi tų keiksmų kaip tik tie, apie kuriuos kalbės lektorė, tačiau tikrai išraiškingi.
Kad tu ištintum, kaip avilys.
Eik į peklą autų skalbti.
Eik kiaulėms uodegas mazgoti.
Po šimts gegučių!
Tu paršo koja užpakaline.
Tu šuns kumpi.
Eik šunų šukuot.
Suk tave devynios!
Eik po velniais!
Kad tau kiaurai išeitų!
Kad tau liežuvis kuolu atsistotų!
Kad tave dryži paraliai.
Kad tave pypkės galas.
Kad tave vilkai užpjautų.
Kad tave zuikis subadytų.
Kad tavo kakta nupliktų – ant pakaušio kuodas liktų.
Kad kiaurai žemę prasmegtum.
Kad negautum nė pekloj vietos.
Kad tu staugdamas nueitum.
Kad tu suruktum.
Kad susitrauktum kaip naginė.
Kad velniai tave nujotų!
Tu gyvate raudonoji!
Rupūže!
Žalty!
Rupūže nelaboji!
Po paraliais!
Po šimts kalakutų.
Velniai griebtų!
Velniai rautų!
Po galais.
Kad tave griausmas.
Lysk tu vabalo blauzdon
Kad tau kelnėse ežys išdygtų!
Kad tave perkūnas!
Rupūs miltai.
Rūta žalioji.
Eik balų degint!
Eik tu šunims šėko pjauti!
Papūsk šuniui į uodegą!
Kad tave bala!
Tinginio pantis!
Varlės kinka!
Kūtvėla pasipūtęs.
Velnio išpera.
Kad tu šaukšte prigertum.
Pakasyk sliekui pažastį.
Kad tau kiaulės migio pavydėtų!
Eik debesų spardyti.
Keiksmai – formulinio pobūdžio nepasitenkinimo reiškimas ar pikto kam nors lėmimas, susidedąs iš žodžių, turinčių demonišką, šventvagišką, obscenišką ar šiaip įžeidžiamą reikšmę. Keiksmai pagal jų taikymo sritį atsiduria tarp žodžių magijos ir šnekamosios tautosakos.
Tai priklauso nuo emocinio keiksmo intensyvumo, kurį pirmiausia lemia turinys, intencija ir šiek tiek ištarimo intonacija. Plūstamojo pobūžio keiksmais išliejamas pasipiktinimas ar atsikertama įžeidimu, bet nelinkima pikto.
Prakeiksmai yra stipriausia keiksmų atmaina. Juose kitam linkima pačių blogiausių dalykų: žūties, mirties, nelaimių, pradingimo, prasmegimo. Kartais prakeiksmu tiesiogiai ar netiesiogiai kreipiamasi į dievybes, antgamtines jėgas, lemtį.
Yra išlikę stipraus tikėjimo, kad prakeiksmai išsipildą, pėdsakų. Prakeiksmas esąs neatšaukiamas, todėl reikia būti atsargiam, valdyti savo jausmus ir žodžius. Buvo tikima, kad prakeiksmas galįs nugramzdinti rūmus, pilį arba visą miestą „skradžiai žemę“, tada juos labai sunku atburti. Į tokius prakeiksmus šiek tiek panašūs sakmėse apie užburtus lobius aptinkami užkeikimai, jie artimi ir užkalbėjimams. Net ir tie keiksmažodžiai, kurie yra orientuoti į „antrą galą“, ypač moterišką, neretai reikšdavo linkėjimą mirti, nebūti gimusiu.
Šiais laikais keiksmažodžiai vartojami skirtingais tikslais: norint įžeisti, pažeminti žmogų, kaip neigiamų emocijų jaustukai, kaip neigiamą atspalvį kokiam nors elgesiui suteikiantys žodžiai, kaip vaizdingo pasakymo dalis nekultūringoje kalboje, kaip stilistinė priemonė grožinėje literatūroje ar meniniuose filmuose perduodant tam tikrų socialinių sluoksnių ar grupių specifiką.
Keiksmažodžiai dažniau skamba vyriškose kompanijose, tuo tarpu mišriose ar moteriškose jų privengiama. Oficialiojoje, intelektualinėje kalboje keiksmažodžiai laikomi tabu.
Parengė Emilija Lapė.
