Žiūrovo, ieškančio intelektualinių iššūkių ir nesitenkinančio komfortišku buvimu teatre, žvilgsnis štai jau keletą metų krypsta į eksperimentinę „Apeirono“ teatro sceną, ištransliuojančią ne mažiau klausimų nei vidutinio dydžio bibliotekos lentynos. Eidamas į spektaklį žiūrovas negali atlikti „namų darbų“, t.y. iš anksto perskaityti pjesės ar patikimo teatro kritiko recenzijos.
Spektaklių dramaturgija gimsta pačiame teatre, kritikų tekstuose, aptariančiuose „Apeirono“ teatro repertuarą, o teatro režisierės paprastai vengia „priešpremjerinių“ pašnekesių apie idėjas, spektaklio prasmes ir intencijas (kad „neprimestų“ žiūrovui savojo požiūrio, nesuformuotų išankstinių nuostatų ir lūkesčių) ir nurodo tik tam tikrus orientyrus, padedančius susivokti spektaklio erdvėlaikyje.
„Nekrozė“ – savotiškas psichologinis trileris, į kurį įtraukti pagrindiniai šiam žanrui būdingi elementai (nerimas, laukimas, įtampa, klaidinančios situacijos, susierzinimas ir pan.), o „realųjį“ spektaklio pasaulį nuolat transformuoja painūs ritualai, prasmių, ženklų, kaukių ir įvaizdžių metaforika. Kas slypi po tais įvaizdžiais? Kas sudaro įvaizdžio branduolį? Ar sąvoka „žmogiškumas“ netapo tuščiu kevalu?
Trys pagrindiniai spektaklio veikėjai – Viktorija (Greta Kazlauskaitė), Lukas (Ričardas Bartašius) ir Monosofija (Kristina Švenčionytė) – ištisinio, klaidingo savęs įrodinėjimo, laimės troškimo, kritiško požiūrio į kitą asmenį, konkurencijos cikle užstrigę žmonės (jų dalyvavimas neįprastame žaidime dėl didelio piniginio prizo tam tikrais momentais primena Jerry Zucker filmą „Žiurkių lenktynės“).
Šių personažų konkurencija pagimdo pavydžių „dievų“ realybę, kurią spektaklio režisierės vadina „ego paranoja“. Kiekvieno veikėjo pastangos apsaugoti savo lyderystę, sėkmę, iškelti save paneigiant kitą – tai nenutrūkstamas ego procesas (greičiau, – nenutrūkstamumo iliuzija), stimuliuojamas nesupratimų ir nesu(si)vokimų, dangstomas dvasiniu materializmu. Deja, spektaklio veikėjai iš „aš“ ar „mano“ įvaizdžių negali sukurti tvirtai egzistuojančios realybės, todėl pastangos gyventi nenutrūkstamumo, amžinumo iliuzijoje sukelia didžiulę įtampą.
Ar įmanoma ištrūkti iš kalėjimo, kuriame žmogus pats save įkalina? Kas tas Ariadnės siūlas, išvesiantis veikėjus iš painaus labirinto? Spektaklio „Nekrozė“ kūrėjai neišsisukinėja, tačiau ir vienintelio atsakymo nepateikia. Galbūt vienintelis būdas išsilaisvinti iš kankinančios ego diktatūros yra savo paties laikinumo suvokimas? Gal išsivaduoti iš labirinto galima tik atsakant į tūkstančius erzinančių, gaišinančių, skaudinančių klausimų? O gal reikia užsiimti alchemija, ieškoti haliucinacinės „dievų pasaulio“ amžinybės, kurioje nevaldomas ego, kaip nekrozė, ims plisti fiziniame ir dvasiniame kūne?
Kurdamos spektaklį, režisierės Eglė Kazickaitė ir Greta Kazlauskaitė naudojosi jau įvaldytomis strategijomis ir „amunicija“: originali (autentiška) dramaturgija, minimalistinis spektaklio stilius, specifinė terminologija, sudėtingos kalbos (minties) konstrukcijos, reikalaujančios nemenkos žiūrovo nuovokos, gausus klausimynas. Bet simuliakrinius, fantominius veikėjus čia jau keičia atpažįstami, stereotipiniai tipažai, asketiškai niuansuoti žmogiškomis emocijomis ir intonacijomis. Tai leidžia spektakliui atlikti savotišką humanistinės ir egzistencinės psichoterapijos seansą, skatinantį apmąstyti žmogaus būtį pasaulyje, jo santykį su egzistenciniais gyvybės ir mirties klausimais, su savo paties ego.
Klaipėdos žiūrovams premjerinis spektaklis „Nekrozė“ bus pristatytas spalio 22 d. 19 val. „Apeirono“ teatre (Turgaus g. 16 / Tiltų g. 12, Klaipėda). Bilietus galima įsigyti prieš spektaklį arba internetu tiketa.lt sistemoje.
Spalio 26 d. (trečiadienį) 18 val. spektaklis „Nekrozė“ bus rodomas Kauno miesto kameriniame teatre, kurio rezidentu šį teatrinį sezoną yra tapęs „Apeirono“ teatras. Bilietus galima įsigyti prieš spektaklį arba užsisakyti KMKT teatro svetainėje.
