Pakaušių kaime apsigyvenusį viengungį lėlininką Antaną Markuckį vietiniai ėmė pravardžiuoti Pakaušiu, nes jis pats dėl to labai pasistengė. Greit prie jo kiemo vartų bus iškabintas ir nepageidaujamų svečių sąrašas su viltimi, kad jie kada nors čia pasibels.
Iš žemės išlindęs pakaušis
Pasvalio rajonas, Pakaušių kaimas, Pakaušių gatvė – taip Lėlių vežimo teatro vadovas 51 metų A.Markuckis nupasakoja, kur yra jo dabartinis būstas.
Vos pravažiavus Paįstrį kiekvienas pakely sutiktas žmogus rodo, kur Pakaušių Markuckio sodyba. Taip kaimiečiai dabar vadina lėlininką.
Ir dar priduria, jog geriausias sodybos orientyras yra po namo langais stūksantis milžiniškas akmeninis pakaušis su styrančiais gyvaplaukiais.
Šis neseniai baigtas statinys darosi viso rajono įžymybe. Ne vienas keliautojas išsuka iš „Via Baltica“ kelio ir kelis kilometrus darda žvyrkeliu vien dėl to, kad pažiūrėtų į nematytą paminklą.
Kai kas šūkčioja iš nuostabos ir mato, kad čia ne tik pakaušis, čia visas A.Markuckis į žemes sulindęs, aiškiai atpažįstama jo nosis.
Prieš kelias savaites apžiūrėti „Pakaušio“ pas A.Markuckį sugužėjo pulkas dviratininkų.
Per šiųmetį lėlių teatrų festivalį „Lagaminas XII“ A.Markuckis užbaigė savąjį „Pakaušį“.
Prieš tai jis parūpino betono maišyklę, žvyro, cemento, akmenėlių.Tada atvežė festivalio dalyvius, ir šie, žiūrėdami į maketą, baigė sudėlioti skulptūros veidą.
A.Markuckis ginasi, kad neturėjo sumanymo skulptūrą daryti panašią į save, bet maketą sukūrusi dailininkė nulipdė aiškiai atpažįstamą veido dalį, uždėjo net lygiai tokius pat kaip lėlininko akinius.
„Pakaušis“ išdygo buvusių gėlynų vietoje. A.Markuckis gėles specialiai išnaikino, nemėgsta jų todėl, kad reikia ravėti ir prižiūrėti.
Kaimiškas gyvenimas apkarto
A.Markuckis į kaimą atsikraustė prieš porą metų. Daug metų jis gyveno pačiame Panevėžio centre, virš savojo teatro.
Sodybą jis nusipirko su gausiu gyvuoju ūkiu ir beveik dviem hektarais žemės. Apie pirmuosius jo gyvenimo mėnesius kaime „Panevėžio kraštas“ jau rašė. Tada A.Markuckis pratinosi prie visai kitokio gyvenimo ritmo, keldavosi penktą ryto, lesindavo vištas, šerdavo triušius, prieš darbo dienos pradžią dar spėdavo nuravėti pomidorus bei bulves ir tikino, jog tokios permainos jam labai patinka.
Dabar daug ko neberandame. Teatralas nusprendė, kad gyventi ūkiškai – ne jam.
„Tris mėnesius prasikankinau su gyvūnais ir daržais, žiauriai užkniso, tada pasamdžiau buldozerį ir visus šiltnamius su pomidorais nuverčiau, daržus užlyginau, vištas ir triušius išdalinau kaimynams, o tvartą perstatau į svečių namus“, – rodydamas smarkiai pasikeitusias valdas aiškina lėlininkas.
Šalia seno rąstinio tvarto dabar iškilęs erdvus, stilingas, tamsiai rudomis lentomis muštas priestatas su didele lauko terasa. Joje jau stovi raudona languota staltiese dengtas ilgas stalas ir raudoni krėslai.
Gyvenamosios patalpos dar neįrengtos, viršuje bus keli miegamieji, o apačioje vasarinė virtuvė ir erdvi svetainė.
„Fiziškai nebeturiu sveikatos tokiais tempais plūktis, čia įsikūręs atsikračiau 20 kilogramų“, – dejuoja A.Markuckis.
Iškabins nepageidaujamųjų sąrašą
„Per visą dieną tiek „prisičiulbi“ mieste, kad norisi bėgt į kaimą. Taigi maniau, pabėgsiu nuo žmonių, pailsėsiu nuo bendravimo, bet taip neįvyko. Čia nuolat kas nors svečiuojasi, dėl to ir svečių namo prireikė.
Pavasarį vieną savaitę specialiai skaičiavau: per 7 dienas per mano kiemą praėjo 160 žmonių! Užvakar čia buvo 12 svečių, dar prieš tai užsuko 40 dviratininkų arbatos atsigert. O kur dar pavieniai, sustoję pažiūrėt į mano „karadajų“? Čia pagal turkišką serialą, kai kaimynai dėl jo prie televizoriaus prilipę, sakau, einu ir aš pas savąjį „karadajų“, – dalijasi įspūdžiais pašnekovas.
Svečiams lauke jis įrengė ir ponišką tualetą. Ant senos vietinės kanalizacijos talpyklos jis pastatė baltasienį malūną: pro vienas jo dureles įėjęs atsiduri prieš aukso spalva nudažytą sostą – klozetą, o iš kitos malūno pusės randi duris į dušą. Ant malūno viršaus užboginta didelė talpykla vandeniui, saulė jį sušildo.
Prie kiemo vartų A.Markuckis ruošiasi statyti stendą, kur bus išvardintos nepageidaujamų žmonių pavardės.
Pirmoje eilėje ir didžiausiomis raidėmis jis įrašys režisierės Dalios Ibelhaubtaitės ir dainininkės Rūtos Ščiogoliovaitės pavardes.
„Tikriausiai ir joms bus įdomu, kodėl? Jei mane į tokį sąrašą įtrauktų, iš karto važiuočiau išsiaiškinti, ką tam žmogui bloga padariau. Taigi gal sulauksiu ir tokių viešnių“, – juokiasi teatralas.
Svetainę atidavė arkliams
Didžiausia A.Markuckio namų vidaus puošmena – įstiklintos lentynos su gausia suvenyrinių arklių kolekcija. Jos užima visas svetainės sienas. Kolekcijoje – per 300 eksponatų.
Arklius jis rinkti pradėjo prieš dešimtmetį.
„Būtų jų tūkstančiai, mat pridovanoja žaislinių, megztų, siuvinėtų, keramikinių, bet tokių nerenku“, – sako šeimininkas.
A.Markuckio rinkinyje yra keletas vertingų ir labai retų eksponatų. Pusšimčio metų senumo Anglijoje gamintas žalio stiklo, žirgo formos odekolono butelis dar pilnas ir kvapaus skysčio. Ant žalvarinio stiebo užtupdytam porcelianiniam arkliukui bus daugiau nei šimtas metų. Reti yra ir iš kažkokių aristokratų namų atkeliavę stalo serviravimo atributai: maži sidabriniai žirgeliai, naudoti padėti desertiniams šaukšteliams.
Lentynoje rikiuojasi ir daug visokios formos bei spalvų žirgų – butelių su alkoholiu.
Smulkiųjų eksponatų kampelyje sidabriniai žirgo galvos formos auskarai, magnetukai, laikikliai, žiebtuvėliai.
Brangiausias rinkinio daiktas yra kolekcinė seniena: raudonąjį teatro vežimą primenantis kinkinys.
„Gamintojai padaro formą, atspaudžia keletą dirbinių ir formą sunaikina, o tie kūrinėliai ima keliauti per kolekcininkus“, – kolekcinės retenybės apibrėžimą paaiškina A.Markuckis.
Į teatrą – užsimiršti
„Jei kas šituos arklius pavogtų, jokios naudos neturėtų, atskirai po vieną jie nevertingi, tik man jie brangūs. Nenoriu, kad po mano mirties giminės draskytųsi, jau esu parašęs testamentą. Visą sodybą su joje esančiu turtu paliksiu vienai savo dukterėčiai. Ji augo prie manęs, eina geru keliu, yra pedagogė, augina dvynes dukras“, – netikėta linkme kalbą pakreipia A.Markuckis.
Giminių jis turi nemažai, bet ne su visais palaiko ryšį.
A.Markuckis augo 6 vaikų šeimoje. Dabar turi plačią giminę: 13 sūnėnų ir dukterėčių, kurie jau turi ir savų vaikų.
Dvi jo motinos santuokos nebuvo sėkmingos. Su pirmu vyru ji susilaukė keturių vaikų, jam mirus ištekėjo antrą kartą, pagimdė dar du berniukus. A.Markuckis buvo pagrandukas.
„Praktiškai mama viena mus visus augino. Kai su tėvu išsiskyrė, man buvo 6 metai. Aš jį matydavau, bet nebendraudavau. Pernelyg gerai atsiminiau gyvenimą, kol jis buvo su šeima – skurdo, girtavimo ir smurto pasaulį. Kad mane būtų mušęs, neatsimenu, bet mama nuo jo rankos kentėjo ne kartą“, – lėlininkas išsklaido iliuziją, kad jo posūkį į teatrą galėjo nulemti šviesi ir laiminga vaikystė.
Gelbėdamasis nuo šeimos dramų vaikas bėgo į įsivaizduojamą gėrio ir grožio pasaulį. Dar visai mažas būdamas imdavo seserų lėles ir vaidindavo. Broliai tyčiojosi, vadino kvaileliu, atimdavo lėles, sudegindavo.
„Vaikystei nuoskaudų neturiu“, – vis dėlto tikina A.Markuckis.
Giminė – paprasti žmonės
Paklaustas, koks jo brolių ir seserų ryšys su lėlių teatru, A.Markuckis atviras: „Joks.“
Nė viename rimtame teatro renginyje jo šeimos narių nebūna. Į teatrą jis niekad nekviesdavo ir mamos. Ji mirė prieš 10 metų taip nė karto ir neišvydusi savo jaunėlio sūnaus kūrybos. Kelis spektaklius yra matę tik vienos sesers vaikai.
„Mano giminės ne menininkai, jie paprasti žmonės. Tik kai lėlių teatras pasidarė matomas, ėmė manimi didžiuotis. Iš visos šeimos tik tikras brolis mane supranta, su juo palaikome ryšį, jis gyvena Anglijoje“, – pasakoja A.Markuckis.
A.Markuckis dėl meniškos prigimties gręžiasi į tėvo giminę: nors šis buvo paprastas darbininkas, bet gabus muzikai, grojo kontrabosu, o senelis griežė smuku. Buvo laikas, kai tėvas su seneliu grodavo vestuvėse.
Tėvas mirė prieš 20 metų, kaip tik per A.Markuckio gimtadienį.
„Trečioji tėvo žmona labai norėjo su manimi kontakto, pasakojo, kad tėvas rinko laikraščių iškarpas apie mane, didžiavosi, kad Antaniukas išėjo į žmones. Ji man padovanojo tėvo vestuvinį auksinį žiedą“, – sako lėlininkas.
Skubės pasivyti gyvenimą
Gal todėl, kad vaikystėje matė šeimyninių dramų, A.Markuckis taip ir nesukūrė savo šeimos?
„Ką gi šeimai būčiau davęs? Mano vaikai būtų nelaimingiausi pasaulyje, finansiškai nebūčiau galėjęs šeimos išlaikyt ir skirti pakankamai dėmesio, nes visą savo laiką atiduodavau teatrui. Darbas išsunkia. Tik atsikraustęs į kaimą supratau, kas yra savi namai ir ką reiškia gyventi. Dabar turiu skubėti pasivyti gyvenimą. Jei kaime būčiau apsigyvenęs prieš 30 metų, gal čia Trakų pilį būčiau pastatęs“, – aiškina viengungis.
Tai gal dabar A.Markuckis ves?
„Dabar iš egoistinių paskatų noriu gyventi vienas, pagyventi sau, nes visą gyvenimą lėkiau dėl kitų. O gal kada ir vesiu. Apie Blėdį pagalvoju, buvo jau apie 60 metų, kai vedė ir sūnaus susilaukė“, – sako pašnekovas.
