Koncerto metu išgirdome XVIII a. – XX a. pradžios kompozitorių D. Bortnianskio, P. Česnakovo, A. Archangelskio, D. Christovo, P. Turčianinovo, A. Kopylovo, P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo kūrinius.
Po koncerto pasidalinti mintimis sutiko Šv. Paraskevės parapijos klebonas, Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos kurijos kancleris tėvas Vitalijus Mockus, maestro Robertas Šervenikas ir kompozitorius Gabrielius Simas Sapiega.
Idėja brendo seniai
Robertas Šervenikas (R. Š.): Idėja festivalio metu susieti įvairių konfesijų muziką gimė labai netikėtai. Tai įvyko tais pačiais metais, kai Popiežius susitiko su Patriarchu. Puiki paskata, jog reikia veikti. Minčių nuošalėje neliko ir trijų ikonų ekspozicija (iš Andrėjaus Balyko kolekcijos), kurią Tytuvėnų festivalio metu atvežėme į šį miestelį, ir pastebėjome, kad tai sudomino nemažai vietinių žmonių.
Mintys apie ortodoksų muzikos programą man brendo jau anksčiau, dar studentavimo metais Peterburge. Tuo metu Sovietų Sąjungoje vyko permainos: atsirado galimybė viešai atlikti dvasinę muziką. Šis reiškinys buvo tolygus „sprogimui“: koncertų salėse neskambėjusi chorinė literatūra bo traukiama iš stalčių, kuriuose iki tol dūlėjo. Aš pats gana aktyviai įsitraukiau į tokią veiklą ir turėjau porą kolektyvų (vyrų ir mišrių ansamblių), su kuriais šią muziką dainuodavom, padarėme ir įrašų.
Giedojome ne tik apeigose, bet ir koncertuose, kurie dažniausiai vyko svečiose šalyse. Paskutinį kartą, ko gero, tai buvo 1995 metais. Labai pasiilgstu šios muzikos. Įsimylėjau šių gerai ir mažai pažįstamų kompozitorių darbus.
Muzika, kurią girdėjome koncerte, nėra senoji rusų sakralinė muzika, nors ši programa aprėpia beveik dviejų šimtmečių laikotarpį. Koncertą paįvairino kūriniai solistams. Programą stengiausi sudaryti šiek tiek platesnės amplitudės – nenorėjau apsiriboti vienu kompozitoriumi: stengiausi rinktis tik tai, ką gan gerai žinau, ir tik tai, kas man teikia dvasinį malonumą. Tad viską labai kruopščiai dėliojau iš turimų natų – koncerto trukmė tik valanda ir į ją reikėjo sutilpti. Tiesa, vienas iš autorių nėra rusas, bet tai neglumino – jis čia labai tinko.
Tėvas Vitalijus Mockus (T. V. M.): Visi šio koncerto metu skambėję kūriniai naudojami ortodoksų apeigų metu. Juos giedame su vienuolių, kunigų choru. Tai bene populiariausios, dažniausiai sutinkamos kompozicijos mūsų liturgijoje – tiesiog įaugusios į mūsų kraują.
Tokių koncertų neišgirsime dažnai, ypač Romos katalikų bažnyčioje. Be to, jų Mišių metu ši – rusiška – muzika neskamba. O pas mus priešingai – stačiatikių bendruomenė nebijo ir nevengia kartais pagiedoti mums visiems pažystamų J.Naujalio harmonizacijų. Tad tokio koncerto idėja, apjungianti skirtingas konfesijas, nėra kasdienė.
Skambėjo giesmių tekstai
Gabrielius Simas Sapiega (G.S.S.): Šiandien vykstančią sekuliarizaciją galime įžvelgti daugelyje sričių, ne išimtis ir menas, religija. Religinėje muzikoje jau seniai buvo pastebima asimiliacija tarp konfesijų, nes dauguma jų užsimezgė vienose įsčiose, augo, ten pat ir brendo. Sakydamas „sakralinės muzikos sekuliarizacija“ turiu omenyje, jog pati bažnytinė muzika įgyja pasaulietiškumo, o ne vien, kaip jau įprasta, yra naudojama pasaulietiniais tikslais.
Koncerte sklandė ekumeniškumo dvasia, kurią puoselėja Bažnyčia. Beveik visus kūrinių tekstus aptiktume tiek Romos katalikų apeigynuose, mišioluose, liturginėse knygose, tiek Rytų rite. O tam, kad koncerto metu būtų išsaugotas liturginės muzikos vidinis judesys, prieš atliekant kūrinius buvo skaitomi giesmių tekstai.
T.V.M.: Žvelgiant į liturgiją iš šiandieninės muzikavimo praktikos perspektyvos akivaizdu, kad tik tokia muzika, kuri skambėjo koncerte, yra „gyva“. Žmonės jau seniai atprato nuo senovinių giedojimo formų. Užgiedojus archajiškiau, tuojau pat išgirsti komentarą: „Kaip turkai ar žydai čia giedat“. Taigi, jie jau pripratę prie vėlyvesnės giedojimo tradicijos.
Visi šie kūriniai – pasaulietinės muzikos vystymosi, naujovių, atradimų išdava Bažnyčioje. Žinoma, savo laiku tokia muzika buvo kritikuojama, draudžiama, bet ne dėl to, kad ji kažkuo bloga, o tik dėl to, kad dar tuo metu žmonės nebūtų sugebėję jos padedami melstis.
Svarbus kiekvienas judesys
G.S.S.: Psalmininkas, pagautas džiaugsmo, sušunka, jog jo dvasia, protas ir kūnas gieda. Tai nelengva užduotis net, manyčiau, pavyzdingam ir geram vienuoliui, kunigui – tai viso gyvenimo darbas. Tai Žodžio muzika, pirmiausia paliečianti mūsų materialius kūnus, jausmus, o galiausiai – virpinanti dvasią. Tad čia svarbu viskas, nes kiekvienas choro dainininko judesys liesis į liturginės muzikos dvasią.
T.V.M.: Šie kūriniai suaugę su specifinėmis atlikimo aplinkybėmis. Juk ortodoksų liturgija kitokia nei Romos katalikų ar protestantų. Nepamirškime, kad kompozitorius rašydamas muziką apmąstė tai. Jis apmąstė bendruomenės maldos, apeigų ir giedojimo formą. Tad viskas buvo turėta omenyje, o ypač tai, ką vadiname tradicija. Svarbiausia – tekstas ir pati muzika sąlygoja bendrą atlikėjo būvį. Turėtume tai pajusti, suprasti – mes nuo žodžių pereiname prie muzikos, ne atvirkščiai.
R.Š.: Labai skirtingai kiekvienas choristas yra susipažinęs su skambėjusia muzika. Viena dainuoti D.Bortnianskį, o kita – S.Rachmaninovą ar P.Turčianinovą, kurio kūryba pasižymi tam tikru archajiškumu, rusų ortodoksų senojo bažnytinio giedojimo tradicija. Labai svarbu kiekvieno choristo pasinėrimas į tą muziką, kurią atlieka, ir noras savo jausmais, o ne tik vokalu, suteikti kūriniui prasmę, suvokti, perteikti, „transliuoti“ žodį klausytojui. Tada ir vokaliniai skirtumai šiek tiek lengviau įveikiami. Paprastume slypi užkoduota tekstinė maldos gelmė.
Chorui nėra taip lengva persiorientuoti į kitą dainavimo manierą. Tai kur kas sudėtingiau nei solistams. Mes – Lietuvos atlikėjai – esame kažkuria prasme viena koja tarp Rytų, o kita tarp Vakarų kultūrų. Kadangi mums artimesnis vakarietiškas dainavimo stilius, šie kūriniai chorui yra ne pati lengviausia užduotis.
Neblėstantis Vilniaus perlas
G.S.S.: Į liturgiją ateiname dalyvauti, o į koncertą – klausyti. Liturgija neatsiejama nuo religinės praktikos, koncertas – nuo pasaulietinės. Šiame liturginės muzikos koncerte žmonės buvo kviečiami išgirsti ir priartėti prie tūkstantmetes tradicijas saugojusios Bažnyčios.
R.Š.: Tai tikrai buvo puiki proga susipažinti su ortodoksų bažnytine muzika,- juk ne daugelis išdrįsta apsilankyti cerkvėje. Labai džiaugiuosi, kad yra kolektyvų, kurie imasi atlikti tokius kūrinius, neužsidaro tik savo repertuare. Šv. Jokūbo festivalis tapo gera vieta, kur gali skambėti įvairi religinė muzika, o juk tai praplečia ir atlikėjų, ir klausytojų akiratį.
T.V.M.: Išgirdę tokią muziką, žmonės sužino, kad čia, Lietuvoje, ji egzistuoja. Ši muzika yra ne tik salėse, bet širdyse – su šia muzika meldžiamasi, vadinasi, ji yra gyva. Tai yra mūsų muzika. Tai vienas iš perlų, kurie puoselėjami Lietuvoje. Grožėkitės juo, palieskite jį ir supraskite, jog ši religinė muzika – nuo Vilniaus neatsiejama tautinė puokštė: lygiai kaip architektūra, kokia ji bebūtų.
Žinoma, koncerte skambėjusių kūrinių autoriai gyveno ne mūsų šalyje, bet žmonės puoselėja, myli, išlaiko šią muziką čia. Ji niekada nebaigs skambėti, kol čia gyvens bent vienas ortodoksas.
R.Š.: Tikiu, kad tokie koncertai tik pradžia. Yra labai daug muzikos, kuri turi būti atliekama Lietuvoje. Viliuosi, kad mes tai tęsime. Turiu net tam tikrų planų: būtų labai įdomu atlikti ką nors iš rusų kompozitoriaus A.Grečianinovo kūrinių. Šis muzikas kūrė nemažai ortodoksų religinės muzikos, 1925 m. emigravo į Prancūziją, 1939 m. – į JAV, o prasidėjus sunkumams net ryžosi rašyti katalikiškas mišias. Tad dar bus kuo nustebinti klausytoją.
Tad sekmadienį, Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, kiekvienas atėjęs galėjo prisiliesti prie Bažnyčios ilgus amžius saugoto paveldo, savo ausimis išgirdo žodžius, dėl kurių pirmi krikščionys kraują liejo, o dykumos tėvai, palikę viską, išėjo amžinųjų lobių ieškoti. Nė vienas į koncertą atėjęs nebuvo prašalaitis, – kiekvienas atrado saldų smilkalų dūmą, pasklindantį liturgijų metu.
Parengė Gabrielius Simas Sapiega
