Vilniaus universiteto docentas N.Kardelis ir jo vadovaujamas doktorantas J.Kučinskas dalyvavo 11-oje pasaulinėje Rytų–Vakarų filosofijos konferencijoje, kurioje pristatė vieno iškiliausių lietuvių filosofo ir savo mokytojo A.Šliogerio bei savo pačių plėtojamas filosofines koncepcijas.
Ši Havajų universiteto ir tarptautinio Rytų-Vakarų centro nuo 1939 metų rengiama konferencija kas penkerius metus pasaulio intelektualus sukviečia kalbėtis tuo metu pasaulyje aktualiausiomis temomis.
Šiemet surengta konferencija, sutraukusi per 300 dalyvių iš daugiau nei 40 šalių, buvo skirta „Vietos“ („Place“) tematikai. O juk būtent apie vietą šitiek daug yra svarstęs A.Šliogeris.
Apie tai su filosofais N.Kardeliu ir J.Kučinsku ir kalbėjomės.
* * *
– Mėgstate kartoti, kad filosofija yra savotiškas parodymas. Ką šiuo požiūriu jums parodė konferencija Havajuose?
Naglis Kardelis: Visų pirma, parodė, kaip pasaulyje mąstoma apie vietą ir kad egzistuoja vietos filosofija. Mąstoma ne tik kaip apie konkrečią vietą regionistikos atžvilgiu, bet ir kaip apie fenomenologinės patirties objektą.
Svarbūs buvo ir atidarymo metu buvusio Havajų valstijos gubernatoriaus Neilo Abercrombie ištarti žodžiai: „Šis renginys – istorinis įvykis. Niekas, kas čia kalbama, nėra abstraktu ir neaktualu. Dabar labiau nei bet kada pasaulyje reikalingas aiškus ir argumentuotas mąstymas, bendroje kūryboje ir pokalbiuose gimstanti išmintis. Turime nepamiršti, jog tokia yra filosofijos misija ir dėl to filosofija labiau nei bet kada tampa aktuali“.
Taigi konferencija ir parodė, kad filosofija gali būti praktiškai efektyvi. Nes ypač Lietuvos humanitariniuose ar mokslo politikos sluoksniuose dažnai yra klausiama, kuo gali filosofija būti svarbi šaliai, jos ūkiui, paprastam žmogui, jo gyvenimui, kitaip tariant, kuo filosofija naudinga.
Šia prasme Havajų konferencija parodė, kad filosofija išties gali duoti labai konkrečią naudą, nes konkretūs sprendimai labai dažnai gali atsirasti tada, kai apie juos mąstoma esmingai, pasitelkiant abstraktų teorinį mąstymą, fenomenologinę prieigą, padedančią mąstyti konkrečiai iš tam tikros vietos.
Justas Kučinskas: Tokių konferencijų iššūkis slypi keistuose dalykuose. Pakalbėjome, paklausėme, išsimaudėme, įdegėme ir sugrįžome. Kas pasaulyje pasikeitė dėl to, kad tolimame pasaulio kampelyje už 12 tūkst. kilometrų susirinkę žmonės protingai pasikalbėjo? Gal mes ką nors nusprendėme ar kokią rezoliuciją priėmėme? Ne. Išsiskirstėme. Taip ir liko tam tikra prasme tuštuma.
Tad kas iš to? Svarbiausia, ne kas vyksta ten, o kas vyksta po to, sugrįžus. Štai sėdime, kalbamės ir galbūt mūsų žodžiai pasieks kitus žmones, gal net sprendimų priėmėjus.
Taigi viena svarbi išvada: tai leidžia atsiverti mąstymui, ateinančiam iš anapus Ramiojo vandenyno ir su juo palyginti savąjį mąstymą, o grįžus namo jį toliau plėtoti.
– Pereikime prie konkretesnių dalykų. Sakėte, kad filosofija gali būti naudinga. Kuo konkrečiai?
Naglis Kardelis: Tarkime, prisiminkime ekologinių problemų sprendimą. Čia susiduria įvairūs interesai – tiek ekonominiai, tiek gamtos apsaugos, tiek didžiųjų valstybių. Dažnai gamtos išsaugojimo interesas kertasi su gamtos apsaugos. Ypač kai kalbame apie besivystančias šalis. Dėl to reikia rasti kalbėjimo būdus.
Tų problemų sprendimo sunkumas susijęs su tuo, kad visi tą patį dalyką – gamtos apsaugą – mato labai skirtingai. Net pati gamta skirtingose kultūrose matoma labai skirtingai. Turint galvoje, kad klimato kaitos ir gamtos užterštumo krizė yra labai staigi ir gili, reikia tą krizę spręsti greitai, bet kadangi sprendėjų daug ir jų požiūriai yra skirtingi, tai labai sunku greitai atrasti tinkamą formuluotę, kad skirtingų šalių atstovams tas sprendimas būtų tinkamas.
Esminis dalykas yra tas, kad jeigu Žemėje nėra vieno šeimininko, kuris įvestų visuotinę tvarką, būtina tą tvarką įvesti dialogo būdu – reikia skirtingų kultūrų atstovams kalbėtis. Tam, kad būtų rastas bendras vardiklis, turi ateiti filosofas su savo įžvalgomis. Jis gali pasakyti, kas yra bendra skirtingų kultūrų gamtos, žmogaus vertės, jo orumo, jo veiklos, jo gyvenimo prasmės supratimo atžvilgiu. Tai leidžia išeiti į susikalbėjimo zoną, kad pats dialogas vyktų konstruktyviai.
Kitaip tariant, būtina rasti universalų problemų sprendimo būdą, kuris būtų ir efektyvus, ir priimtinas visiems. Negali būti invazinio, agresyvaus tų problemų sprendimo būdo. Turi būti rastas balansas tarp nieko nedarymo ir invazinio elgesio, kuris grąžintų į pirminę padėtį.
Justas Kučinskas: Kai pamačiau pačią konferencijos temą, išreikštą vienu žodžiu „vieta“, pamaniau, kas čia per tema? Juk Arvydas Šliogeris labai daug yra kalbėjęs apie vietą, apie filotopiją, apie vietos meilę, apie žmogaus prisirišimą prie vietos, apie mąstymą iš tam tikros vietos, apie matantį mąstymą arba mąstymą neatitrūkstant į kalbos idealybę, bet pasiliekant prie konkrečių daiktų. Pagalvojau, kad tokioje konferencijoje tiesiog būtina šią šliogerišką perspektyvą išsakyti ir patikrinti, kaip ji ten atrodytų.
Konferencijos rengėjai teigė, kad jie visada pasirenka tą temą, kuri tuo metu pasaulyje yra pati aktualiausia. Ką tai byloja? Visų pirma, didžiulį žmonių kraustymąsi visame pasaulyje ir su tuo kraustymusi susijusį vietos sampratos praradimą. Šiuolaikinis žmogus, lengvai keičiantis lėktuvus, šalis ir darbus, yra tarsi ir praradęs tikrąją vietos patirtį, kurią tyrėjo žmonės, visą gyvenimą praleidę vienoje vietoje.
Visame tame kontekste norėjosi pristatyti A.Šliogerio mintį apie filotopiją. Čia ta mintis, kuri atrodo pakankamai lokali, užsidariusi mūsų lietuviškoje filosofijoje, pasirodė labai aktuali aplinkos etikos diskusijų kontekste.
Šiuolaikinė filosofija šiuo požiūriu yra patekusi į tam tikrą aklavietę. Niekaip nerandama vieno būdo, kaip traktuoti savo pasaulį ir gyvenamąją aplinką.
Todėl siūloma žvelgti į atskiras kultūras ir semtis išminties iš to, kaip Afrikos atskiros gentys sprendžia savo ekologines problemas, arba to, kaip Konfucijaus vedami kinai supranta gamtą.
Tačiau problema yra visuotinė, pasaulinė.
Todėl toks lokalus būdas yra nepakankamas. Mes, šiuo požiūriu žiūrėdami į atskirus dalykus, mėtomės, blaškomės. Ir išėjimo iš šios aklavietės filosofai šiuo metu neranda.
Man rodosi, kad A.Šliogerio filosofija tam tikra prasme galėtų būti išeitis iš šios aklavietės. Jo mąstymas teigia santykio su pasauliu būdą, kuris, viena vertus, įsišaknijęs konkretume ir iš to konkretumo kylančios vietos meilės, jos tausojimo, priežiūros dimensijoje, o kita vertus, pats santykis su pasauliu yra minimaliai kultūriškai susietas, todėl jis šia prasme nepriklauso ir neturėtų priklausyti jokiai konkrečiai kultūrai.
Kadangi toks santykis yra nekalbiškas, nekultūriškas, jis gali būti visiems priimtinas. Kitaip tariant, aš nežvelgiu į daiktą kaip lietuvis, o žvelgiu į jį tiesiog kaip žmogus. Ir tas daiktas, kuris man atsiveria savo tikrovėje, jis man neatsiveria kaip sirui, kaip lietuviui ar kaip arabui. Ne. Jis man atsiveria kaip žmogui, kuriam atsiveria patirtis. Būtent iš patirties perspektyvos einant į susitikimą į aplinka, su daiktu, galima turėti ir lokalią dimensiją (mat visada orientuojamės į vietos konkretybę ir į tai, ko tai konkrečiai vietai, tai ekologinei situacijai reikia), ir globalią dimensiją (mat taip su pasauliu susitikti gali bet kas ir bet kur).
Todėl A.Šliogerio filosofija sulaukė didelio susidomėjimo. Taigi gana lokali lietuviška filosofija sulaukė atgarsio tuomet, kai mes, nuvažiavę į konferenciją, pamatėme minėtą aklavietę ir radome būdą pristatyti ir lietuvišką perspektyvą, kuri, viena vertus, yra lokali, kylanti iš Lietuvos, o kita vertus, ji tiek filosofiška, tiek įsišaknijusi į žmogaus būtį, kad gali tapti universali.
Naglis Kardelis: A.Šliogerio filotopijos idėja visą žmogaus mąstymą ima orientuoti ekologinės savimonės linkme. Kitaip tariant, mąstymas išlieka toks, koks buvo ir anksčiau, bet ekologinės problemos sprendžiamos vienu mąstymo judesiu arba maža mąstymo dalimi. Mąstymas pats savęs netransformuoja, bet tiesiog išlikdamas savimi randa procedūrinį sprendimą.
Dažnai įsivaizduojama, kad žmogaus intelektas yra galingas, todėl dalimi intelekto galime kosmosą užkariauti, kita dalimi kompiuterius kurti, trečia dalimi ekonomines problemas spręsti, dar kita dalimi ekologines problemas spręsti. Šio požiūrio procedūriniai sprendimai yra gana stichiški, atsitiktiniai ir neesmingi.
A.Šliogerio prieigos savitumas yra tas, kad jis pačią filosofiją suvokia ekologiniais terminais. Jis nebando pasiūlyti konkretaus procedūrinio gamtos apsaugos sprendimo būdo, bet visą mąstymą užveda ant kitų bėgių. Jo filotopija yra tokia ekologinė savimonė, kuri susijusi ne tik su aplinkos apsaugos sritimi, bet su pačiu žmogaus egzistenciniu būdu, su jo pasaulio patyrimu, su jo mąstymu apskritai.
Kai esmingai pakeičiamas pats tavo mąstymas, tada tau nereikia ieškoti konkrečių, lokalių, dalinių sprendimų. Čia ir slypi tas A.Šliogerio filotopijos sistemos unikalumas.
Mes pamatėme, kad A.Šliogerio filotopijos koncepcija labai įdomiai pasirodė ir kitos panašios koncepcijos fone. Yra tokia teorija apie topofiliją, kurią išplėtojo kinų kilmės amerikiečių geografas, žmogiškosios geografijos pradininkas Yi-Fu Tuanas.
– Kuo jos skiriasi ir kuo jos panašios?
Naglis Karvelis: Topofilijos esmė yra ta, kad konkrečiose vietose, konkrečiose kultūrose susiformuoja tam tikros sampratos, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje, kokie yra jų tarpusavio santykiai, kaip funkcionuoja visuomenė. Tada konkreti vieta su savo estetika, su savo orientyrais gimdo žmonių santykius.
Bet Yi-Fu Tuanas šitą dalyką sprendžia kaip mokslininkas ir geografas, o ne kaip filosofas, todėl nepereina į universalesnį lygmenį. Jis kuria žmogiškosios geografijos projektą, kuris žmogaus egzistencines problemas, psichologines būsenas interpretuoja vietos kategorijomis ir parodo, kad galima daugelį problemų spręsti žmogaus susisaistymu su tam tikra vieta. Jis net kalba apie tam tikrus kraštovaizdžių tipus – pavyzdžiui, apie tai, kokį mentalitetą formuoja sala, kalnas arba dykuma. Kitaip tariant, teigia, kad nuo tam tikro kraštovaizdžio priklauso žmogaus mąstymas, jo visuma.
Lygindami filotopiją ir topofiliją pamatėme, kad A.Šliogerio prieiga yra pranašesnė ir fundamentalesnė ta prasme, kad ji turi filosofinį gelmenį, nėra pernelyg susieta su konkrečia kultūra. A.Šliogerio filotopija taip perorientuoja žmogaus mąstymą, kad jis pakeičia visą žmogaus veikimą, ir tada nelieka tų ekologinių problemų, nes žmogus, tiesmukai kalbant, sau nekuria problemų, neteršia savo vietos. Mat žmogus, suvokdamas savo būties ribotumą ir baigtinumą, atranda save ribotuose dalykuose, o ne stengiasi siekti iliuzinių tikslų, neįgyvendinamų vizijų.
Kitaip tariant, net ne ekonomika ar ekologija privalo būti tvarios, o tvari turi būti visa jo egzistencija, būtis.
– Apibendrinkime. Kuo A.Šliogerio filotopija gali būti naudinga?
Justas Kučinskas: Konferencijos diskusijų lauke pasirodė, kad A.Šliogerio filotopija, atitinkanti ir lokalų, ir globalų kriterijų, galėtų būti pasiūlyta kaip tam tikras išorinės ekologinės subalansavimo būdas. Bet būtent dėl to, kad ji turi vidinės dvasinės ekologijos dimensiją – tam tikrus žmogiškosios egzistencijos pamatus, kurie padeda atrasti, banaliai tariant, ramybę. Žmogų tada patenkina toks buvimas.
Naglis Kardelis: Dabartinio žmogaus depresyvumas, blaškymasis susijęs su savotiško pamato, saikingos kontrolės praradimu. Jis nėra situacijos šeimininkas, dažniau vergas.
Pateiksiu tokį pavyzdį, kuris rodo, ką suteikia filotopija. Žmogus turėtų priminti savo sodybos šeimininką. Kai jis yra sodybos šeimininkas, jis lyg ir viską valdo, bet nekontroliuoja kiekvienos žolytės, kiekvieno medžio ar kiekvieno paukščio. Aplinkai jis leidžia būti savimi – kitaip tariant, kontroliuoja minimaliai, bet neleidžia, kad toji aplinka jį kontroliuotų. Lygiai taip pat žmogų turi valdyti ne technologijos, ne mokslas, ne ekonomika, ne progresas. Žmogus turi būti viso to šeimininkas, bet leisti tam skleistis tarsi savaime.
