Daugiau kaip penki tūkstančiai jo dalyvių traukė iš liaudies kūrybos skrynios senąsias tradicijas, dainas ir šokius. Skambėjo skudučiai, daudytės, skrabalai, dūdmaišiai ir daug kitų instrumentų, mirgėjo sijonai, prijuostės, karūnos ir sermėgos. Atstovauta kone visiems Lietuvos kampeliams.
Kaip ir žadėjo šventės rengėjai, tai buvo tikras liaudies meno muziejus po atviru dangumi. Ir programa, ir formatu šventė mažai skyrėsi nuo suaugusiųjų šokių ir dainų ansamblių vakarų, kuriuos matome per jų šventes.
Gal šis etalonas, neįsivaizduojamas be šviesos efektų ir fejerverkų, lėmė ir tokį vėlyvą koncerto laiką (jis baigėsi apie 00.30 val.), kai mažieji jau turėtų būti lovose, jiems sunku sutelkti dėmesį ir sekti gausius siužeto vingius. O gal rengti nepilnamečių naktinius pasirodymus valstybinėje šventėje normalu?
Tačiau aikštėje ir televizijos ekranuose matėme ne tik džiaugsmingus, bet ir išvargusius, vos pastovinčius ant kojų vaikus. Prisipažinkime: ne visada pagalvojame apie tuos, kurie įkūnija mūsų kūrybines vizijas, net jei jie – tik moksleiviai.
