Norėtųsi tiesiog pasvarstyti apie Lietuvos valdininkų mentalitetą. Juk šios kelionės nė centu neparėmė nei Kultūros, nei Užsienio reikalų ministerijos. Tai gastrolės, kurių metu Lietuvos kultūros produktas buvo pristatytas trijų didžiausių Kinijos bei vienų didžiausių pasaulio miestų Pekino, Šanchajaus ir Guangčžou teatruose.
Gastrolės, kurių metu pilnose salėse buvo parodyta 15 „Hamleto“ spektaklių. Ir po kiekvieno jų kinai ne visai taisyklingai šaukė „bravo“. Džiugu, jog tai vyksta tuo metu, kai Lietuvoje bendradarbiavimas su Kinija paskelbtas prioritetu. Tik visiškai nesuprantama, kodėl kinams taip aktualu visa tai finansuoti? Kodėl jie taip supranta kultūros vertę ir iš kur toks valdininkiškas abejingumas Lietuvoje?
Akivaizdu, jog Lietuvoje kultūros vertė ne tik ignoruojama, bet ir visiškai nesuprantama. Tūlas valdininkas galvoja, jog jeigu spektaklis nuvažiuos, tarkime, į Kiniją ar Prancūziją, jį pamatys 50 žiūrovų, o jis iš šalies biudžeto tam skirs neadekvačią pinigų sumą.
Jam tiesiog trūksta išsilavinimo ir vaizduotės suvokti, jog OKT teatro gastrolės Avinjono festivalyje (pagrindinis Europoje vykstantis festivalis, rengiamas Prancūzijoje) turi ne tik tūkstančius spektaklį pamačiusių žiūrovų, bet apie tai rašo esminiai Europos laikraščiai, kaip „Le Monde“, „La Repubblica“. Apie gastroles Lenkijoje rašo „Gazeta Wyborcza“, „Rzeczpospolita“.
Skirtingai negu Lietuvoje, kultūriniai puslapiai nenugrūsti į patį galą – jie eina iš karto po politikos bei užsienio naujienų, dažnai prieš vietos politines naujienas. Visame pasaulyje kriminaliniai bei bulvariniai skaitalai – toli gražu ne tokie svarbūs kaip Lietuvoje. Čia kai kurie aukštosios kultūros atstovų susitikimai su popkultūra jau pasiekė tiesiog tragikomišką atspalvį.
O štai Kinijoje akivaizdžiai suprantama kultūros reikšmė. Jie puikiai suvokia, jog ekonominė gerovė neįmanoma be kultūros fono, todėl statomi didžiausi teatrai, skirti vakarietiškomis tradicijomis paremtiems spektakliams. Ne, jie neužmiršo savo Pekino operos ir kito tradicinio meno – jie tiesiog supranta, jog reikia investuoti į pasaulinį kultūros vyksmą. Vienas įdomiausių pavyzdžių – Pekino nacionalinio teatro idėja pakviesti mūsų lietuvišką spektaklį pagal Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Manau, jog tai vienas unikaliausių įvykių, nutikusių Lietuvai bendradarbiaujant su Kinija. Ką jie supras – neaišku. Bet štai po „Hamleto“ Pekine vienas jaunas žiūrovas, matyt, studentas pribėgo prie manęs ir paklausė, ar tikrai „Hamlete“ yra daug krikščioniškos simbolikos. Šiek tiek pagalvojęs atsakiau, jog taip. Tada jis pašoko iki lubų, lyg kadaise Arvydui Saboniui įmetus lemiamą tritaškį į CSKA krepšį.
Man teko dėstyti Kinijos menų akademijoje. Teko dėstyti ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Požiūris į studentus skiriasi kaip dangus ir žemė. Beje, Kinijoje dangaus įvaizdis yra labai svarbus. Galbūt čia dar nuo Konfucijaus laikų požiūris į kultūrą ir švietimą – labai svarbus. O Lietuvoje mes matome vis temstantį dangų. Valdininkų nesupratimas, kokią reikšmę turi kultūra bei švietimas jau nebėra stulbinamas – jis tapo tiesiog ciniškas. Jie netgi nesupranta racionaliosios kultūros pusės. Štai, pavyzdžiui, per tas pačias gastroles po Kiniją komercijos atašė diplomatinėje atstovybėje Kinijos Liaudies Respublikoje, Korėjos Respublikai, Mongolijai ir Vietnamo Socialistinei Respublikai Arūnas Karlonas teigė, jog šios „Hamleto“ gastrolės yra puikus šansas bendradarbiavimui užmegzti.
Daugelyje mūsų kelionių po Aziją, kai rodėme tiek „Romeo ir Džuljetą“ tame pačiame Pekine ir Singapūre, tiek „Vasarvidžio nakties sapną“ Japonijoje, buvo be galo daug susitikimų su spektakliuose apsilankiusiais verslininkais. Tuo savotiškai naudodavosi ambasados, kurios vėlgi neturi pakankamai lėšų tokio pobūdžio projektą vykdyti savarankiškai ir netgi ne visada sąveikauja jam vykstant. Deja, Lietuvoje tai – ne vien tik valdininkų aklumas. Žmonės tiesiog neįsivaizduoja ar jau nebeįsivaizduoja kultūros svarbos. O juk kultūra visada susijusi su politiniais įvykiais. Kultūra visada yra pirmeivė. Tarkime, sportas, kuriam skiriama tiek dėmesio ir lėšų, iš esmės gali reflektuoti tik uždarą sistemą, atsietą nuo politikos. Sovietiniais laikais geri sportininkų pasirodymai nelėmė gerų tarptautinių santykių, o reti kultūriniai blykstelėjimai turėjo įtakos santykiams.
Jeigu šioje istorijoje vėl bus daroma neteisinga ir ideologizuota išvada, kad Lietuva neturtinga ir neturi tiek pinigų, kiek Kinija, tai bus eilinis kvailinimas. Nes kartais turint tiek pinigų, kiek reikia nutiesi 500 metrų asfalto, kultūros dėka galima ir šviesmečius nutiesti. Kada tai supras valdininkai? Kada tai supras visuomenė?
Visi puikiai žinome, kiek milijonų buvo skirta įtartinam Lietuvos vardo garsinimo projektui, iš kurio visi atsimename tik vieną šūkį „Drąsi Lietuva“. Iš tiesų Lietuva tada buvo labai drąsi, įdėdama tiek daug pinigų į tokį abejotiną projektą. Jeigu kartais būtų pamąstoma, derėtų pagalvoti, kiek valstybė turėtų investuoti, kad gautų tokį reprezentacinį paketą, kokį gavo minėtų „Hamleto“ gastrolių po Kiniją metu? Tą kartą būtų pakakę bent lėktuvo bilietų trupei.
Kiek reikėtų pinigų, kad Vilniaus miesto teatras egzistuotų oriai, kaip egzistavo prieš 200 metų, kai buvo dabartinėje Rotušėje, kiek vėliau – dabartiniame Rusų dramos teatre? Ir štai dabar iškeltas klausimas, ar ne per mažai Vilniaus miesto teatras ir kitos kultūrinės organizacijos moka už neva lengvatomis skirtas patalpas?
Taigi, jeigu viską matuosime asfalto kilometrais, atsakymo, deja, neturėsime.
