Malonų tembrą turėjusi aktorė buvo mylima radijo klausytojų, jos širdis sustojo prieš keletą dienų, birželio 27-ąją.
1956-aisiais darbą radijuje pradėjusi U. Nasvytytė jam atidavė beveik ketvirtį amžiaus ir tapo žmonių mylimu ir atpažįstamu jo balsu, bet geriausiai ji pailsėdavo ten, kur mintimis nusikeldavo į laimingą vaikystę.
Dautarų dvarą prikėlę antram gyvenimui vilniečiai architektai Gražina ir Antanas Juknevičiai vieną kambarį vadino Undinės, nes čia mėgdavo apsistoti U.Nasvytytė.
Paskutinį kartą Dautarų dvare radijo diktorė ilsėjosi prieš keletą metų. Šiemet pavasarį ji taip pat kalbėjo, kad nori apsilankyti, tačiau atidėliodavo tolimą kelionę į Žemaitiją dėl sutrikusios sveikatos.
U.Nasvytytei vis dažniau prireikdavo skubios pagalbos, nes jos organizme susikaupdavo skysčių, buvo atsivėrusios žaizdos ant kojų. Atgavusi jėgas ir išleista iš reanimacijos skyriaus namo, radijo diktorė ramindavo savo artimuosius, kad būtinai pasveiks.
„Undinei kiekviena diena buvo labai brangi, ji žadėjo, kad mudvi pasimatysime dvare“, – prisiminė G.Juknevičienė.
Apsistodavo savo tėvo kambaryje
Prieš keletą metų duodama interviu „Lietuvos rytui“ U.Nasvytytė tikino, kad būnant Dautaruose ją aplanko nenusakomas jausmas. Ji apsistodavo kambaryje, kuris anksčiau priklausė jos tėvui karo gydytojui
Kazimierui Nasvyčiui.
„Mano kambarys yra erdvus, puikus, yra balkonas. Pabundu, ir rodos
girdžiu tėvo žingsnius. Tėvas labai mėgo būti Dautaruose, bet čia
leisdavome tik vasaras“, – teigė pašnekovė.
U.Nasvytytė prisiminė, kaip pirmą kartą įkėlė koją į Žemaitiją, nes iki
tol augo Vilkaviškyje. Čia Undinė pramoko žemaitiškos tarmės, tuo
didžiavosi jos tėvas, kuris buvo žemaitis.
Apsilankė dvare tik po 60 metų
Karo metais Dautarų dvaras buvo atsidūręs kryžminėje ugnyje. 1944-aisiais
esantys vos už 100 kilometrų Šiauliai buvo užimti sovietų armijos, o
vokiečiai – dar nepasitraukę.
Du mėnesius Undinė su broliais ir motina slėpėsi dvaro pusrūsyje nuo
sprogimų. Kartą dvare apsilankęs sovietų kariškis įspėjo, kad tuoj
prasidės žiaurios kautynės ir įsakė per kelias minutes palikti dvarą.
Tą dieną Undinė atsisveikino su dvaru, o vėl jame apsilankė tik po 60
metų.
Kita U.Nasvytyę slegianti data buvo birželio 13-oji, nes 1941-siais tą
dieną Pabradės poligone buvo suimtas tėvas.
„Per tą naktį mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. O mes su mama,
gyvendami Vilniuje, nieko nežinojome. Tėvą ištrėmė birželio 26-ąją, kai
Vilnių bombordavo vokiečiai, likę be tėvo mes glaudėmės Dautarų dvare“, – prisiminė U.Nasvytytė.
Rūmų statybos pradžia – 1870-ieji
Prieš keletą metų buvęs dvaras vaiduoklis tapo švytinčiais rūmais.
Elegantiški baldai, turtinga biblioteka, lipdiniai ant lubų, prabangūs
sietynai – daug kuo garsėjo Mažeikių rajone esantis Dautarų dvaras.
Sovietmečiu nualintas Dautarų dvaras ne kartą ėjo iš rankų į rankas.
Vokiškos architektūros įtaka šiam dvarui nėra atsitiktinė, ant vienos
plytos aptiktas įspaudas „1870“ tikriausiai žymi Dautarų rūmų statybos
pradžią.
Kadaise šis dvaras priklausė Rusijos reformatoriaus Piotro Stolypino
dukrai baronienei Mariai ir jos vyrui Borisui von Bock, kilusiam iš
vokiškos giminės, o Dautarai tada vadinosi „Dovtory“ ir buvo
Kuršo dalis.
Dvaras turėjo daug žemės, miško, veikė plytinė, durpinė. Be rūmų buvo
prižiūrima dar 13 pastatų, didelis parkas su tvenkiniais.
Raudonmedžio baldai – iš Stolypino giminės
Legendomis apipinta dvaro unikali biblioteka.
Caro Nikolajaus II laikais P.Stolypinas turėjo įtakingas pareigas. Jis
buvo Rusijos ministras pirmininkas, o užaugo Kalnaberžės dvare,
Kėdainių rajone, taip pat čia augo jo duktė Maria, ištekėjusi
už diplomato Boriso von Bock.
Dautaruose jie gyveno 1910-1933 metais.
Lietuvai išsivadavus iš Rusijos imperijos, Kalnaberžės dvaras buvo
nacionalizuotas, taip pat konfiskuota biblioteka, priklausiusi
iš Stolypino giminės kilusiai poeto Michailo Lermontovo senelei.
Baronienė Maria von Bock dėl to bylinėjosi su Lietuva. Laimėjusi bylą,
ji iš Kalnaberžės į Dautarus atsigabeno raudonmedžio baldus ir dalį
vertingų bibliotekos.
1933-aisiais nuskurdusį Dautarų dvarą ir sodybą, kurie buvo užstatyti
bankui, įsigijo aktorės ir radijo diktorės Undinės Nasvytytės tėvas --
karo gydytojas Kazimieras Nasvytis, kuris tuo metu dirbo Mažeikiuose.
Undinei tada buvo septyneri.
Dvare buvo daug įdomybių – kirilica raštu išleistų storų knygų, įrištų
oda, vėduoklių, skrybėlaičių, iš mados išėjusių drabužių, baldų,
porceliano indų.
Čia būsima radijo diktorė su broliais dvyniais Algirdu ir Vytautu
Nasvyčiu, žymiais architektais, leisdavo vasaras. Užgriuvus karo
audroms, dvaras nebuvo saugus prieglobstis – bombarduodavo, netoliese
esančiu geležinkeliu riedėjo karo ešalonai – tai į Rytus, tai į
Vakarus.
Po karo dvaras sunyko. Iš pradžių čia veikė pradinė mokykla, vėliau --
kolūkio kontora. Įsikūrę atėjūnai laikė buvusiose salėse gyvulius, o
pritrūkę malkų kūrendavo laiptus, palanges. Kai kas tikėjo, kad dvare
paslėptas lobis, todėl ardė sienas.
Namas atrodė kaip vaiduoklis
Tik atkūrus Nepriklausomybę dvaras buvo sugrąžintas Nasvyčiams. Undinė
Nasvytytė su broliais, nors ir džiaugėsi dvaru, bet suprato, kad savo
jėgomis neįstengs grąžinti jam gyvybės.
U.Nasvytytė įkalbėjo šį dvarą pirkti tuomet architekte dirbusią Seimo
narę Aureliją Stancikienę.
Trejus metus politikė čia nekėlė kojos ir jau ketino dvarą atiduoti
benamiams, kad šie išnešiotų po plytą. Tai sužinoję A.Stancikienės
tėvai vilniečiai architektai Gražina ir Antanas Juknevičiai pasiraitojo
rankoves.
Per 10 metų dvarą pavyko prikelti iš užmaršties, sulaukus valstybės ir
Europos Sąjungos fondų paramos.
Beveik 700 kvadratinių metrų ploto rūmai nėra dideli, pavyzdžiui,
Tiškevičių dvarai Lietuvoje siekdavo daugiau nei 1500 kvadratinių metrų
ploto.
Tačiau pirmas įspūdis atvykus G.Juknevičienei su vyru į Dautarus buvo
slogus. Čia riogsojo beveik griuvėsiai, pastatas buvo be langų, be durų,
įlūžusios perdangos, pelėsiais apėjusios sienos. Namas atrodė kaip
vaiduoklis.
Negalėjo būti jokių kalbų apie poilsį dvare. Neturėdami kur apsistoti,
Juknevičiai iš ryto atvykdavo į Dautarus, o vakare grįždavo į Vilnių.
Sunku buvo aptikti istorinių dokumentų apie dvarą
Nors dvaro ansamblis įtrauktas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros
vertybių registro statinių sąrašą, sunku buvo aptikti šaltinius,
istorinius dokumentus, kaip atrodė jo vidus, kiek buvo kambarių, kokie
stovėjo baldai.
Laimei, dvarą statė vokiečiai iš geros medienos. Nuardžius stogą,
paaiškėjo, kad įmanoma restauruoti dalį medienos.
Po rekonstrukcijos dalis senų medinių konstrukcijų liko neuždengtos.
Norėta parodyti, kad čia naudotas kitoks nei Klaipėdos kraštui būdingas
fachverkų konstravimo principas.
Įprasta, kad fachverko medinės sijos lieka išorėje, o Dautarų dvare –
jų nesimato. Medinis karkasas paslėptas pastato viduje, nes jį dengia
mūras.
Tarp karkaso sijų buvo aptikta taip pat nendrių. Nendrės nepūna, nes tai
patvari medžiaga.
„Iš esmės dvaras yra karkasinis medinis namas, kurio pertvaros
užpildytos plytomis.
Kadangi apylinkėse gausu gero molio, dvaras turėjo savo plytinę, todėl
raudonų plytų netrūko“, – aiškino G.Juknevičienė.
Raštai atrodo kaip iš Antikos laikų
Pradėjus darbus, laukė ir daugiau staigmenų, kurias aptiko specialistai,
atlikę tyrimus.
Niekas nežinojo apie ant sienų buvusį polichrominį dažymą. Viskas buvo
daugkart uždengta kalkiniais dažais. Nei Undinė, nei jos broliai
to neprisiminė.
Kai kur sienos įgavo sodrią plytų spalva, prie kurios dera tamsiai mėlyna. Polichrominiam dažymui
buvo naudoti augaliniai pigmentai. Kai kur raštai atrodo kaip iš
Antikos laikų, nes dvarininkai turėjo gerą skonį.
O lubas puošia karnizai ir rozetės – plastiniai lipdiniai. Jų nuolaužų
restauratoriai buvo aptikę valydami patalpas.
Kadaise svetainė buvo dviejų dalių, o dabar neliko pertvaros. Viename
buvusiame kambaryje aptiktas išpieštas ant sienos altorius, prie jo
pastatyti klauptai. Šiame kambaryje melsdavosi dvarininkai, nes bažnyčia
yra tik už 7 kilometrų, Pikeliuose.
