Vis dėlto melomanai visame pasaulyje pamėgo A. Gheorghiu dėl nuostabaus dainavimo, užburiančio jos balso tembro ir jautrios sceninės laikysenos. Ar gali derėti viename asmenyje angeliškas dainavimas ir beveik demoniškas būdas? Beje, viena operos blogerė net įkūrė tinklaraštį, skirtą vien tik A. Gheorghiu „akibrokštams“.
Tačiau galbūt primadona tokia ir turi būti? Pažvelkime istoriškai: pagrindinė spektaklio solistė pradėta vadinti „diva“ XIX amžiuje. Būtent tuomet įvyko pagrindinės dainininkės – primadonos – sudievinimas; tačiau tai, kas dievinama, gali būti čia pat demonizuojama. Ypač jei kalbama apie moteris, mat pagrindiniai primadonų garbintojai buvo vyrai: žiūrovai, rėmėjai, kompozitoriai, teatrų direktoriai, kritikai. Viena vertus, dieviškai dainuojančia ir kerinčiai atrodančia scenos „diva“ žavimasi, ji keliama ant pjedestalo, kita vertus, kompozitoriai, dirigentai, kritikai, o paskui juos ir žiniasklaida piktinasi primadonų „savivale“: norėdamos pasirodyti jos „sudarko“ kompozitoriaus arba dirigento, t. y., aukščiausiųjų muzikinio olimpo dievų, sumanymą.
Pasak slovėnų operos tyrinėtojo Vlado Kotniko, tuo neverta stebėtis, nes XIX amžiuje, kai viską spręsdavo vyrai, primadona savo talento ir meistrystės dėka pasiekdavo padėtį, kuri leisdavo jai – moteriai – diktuoti savo sąlygas aplinkiniams (t. y., įtakingiesiems vyrams). Tai ji – primadona – surinkdavo publiką, nuo jos priklausė spektaklio sėkmė ir pajamos.
Nelabai kas pasikeitė ir šiandien – primadonų kultas sėkmingai klesti toliau. Tautos mielai tapatinasi su savo tarptautinės šlovės pasiekusiomis primadonomis. Argi mes nesididžiuojame Violeta Urmana? O rumunai turbūt yra be galo išdidūs dėl Angelos Gheorghiu sėkmės. Tačiau po pasaulį sklando gandai apie jos sudėtingą būdą: ji sutinka dainuoti ne su bet kuo, renkasi scenos partnerius, nurodinėja režisieriams, pajutusi, kad nėra pakankamai gerbiama ar garbinama, gali nutraukti pasirodymą. Ir visa tai, žinoma, liudija aikštingą žvaigždės būdą.
Ir vis dėlto tai liudija ir mūsų šališkumą, nepaisant visų feminizmo pasiekimų. Pavyzdžiui, apie garsų praeities pianistą Vladimirą Safronickį, laikomą itin giliu Aleksandro Skriabino muzikos atlikėju, išlikę legendų, kad išėjęs į sceną jis galėdavo tuoj pat apsigręžti ir atšaukti koncertą. Bet publika nepyko, nes tai neva liudijo ypatingą gilų V. Safronickio būdą.
Tad galbūt ir Angela Gheorghiu, sutikdama dainuoti tik su tam tikrais solistais, dirigentais, dalyvauti tik tam tikruose pastatymuose, gerai žino, ką daro. Kad ir kaip būtų, pasaulinio pripažinimo sulaukusi solistė neabejotinai yra puiki profesionalė ir greičiausiai puikiai nusimano, kas jai, o vadinasi, ir publikai, būtų geriausia.
Angelos Gheorghiu koncertas birželio 3 d. LNOBT atidarys Vilniaus festivalį. Koncerto pradžia 19 val.
