Šį kartą neformaliame pokalbyje su kava ir vaišėmis prie K.Petrausko paminklo dalyvavo operos solistas, 2015 m. Operos vilties premiją pelnęs Šarūnas Šapalas (baritonas) ir jauna dainininkė Lina Dambrauskaitė (lyrinis sopranas), atliekanti pagrindinį Tais vaidmenį Georgo Friedricho Handelio operoje „Aleksandro puota“ ir Barbarinos – Wolfgango Amadeaus Mozarto „Figaro vedybose“. Beje, po LNOBT gastrolių Izraelyje vietos spauda pavadino L.Dambrauskaitę „tikru atradimu“.
Pusryčiuose dalyvavo ir tikras Kipras – baleto solistas ir prisiekęs operos mėgėjas Kipras Chlebinskas.
Pasak specialių apklausų, kurias surengė projekte dalyvaujantys teatrai, daugiau nei 60 proc. lankytojų pirmą kartą susidūrė su operos žanru kaip tik per šventinį EOD savaitgalį. O kaip operą atrado „Pusryčių su Kipru“ dalyviai?
Apie V.Klovos „Pilėnus“ – slovakiškai
Š.Šapalui Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koridoriai pažįstami seniai – penkerius metus jis čia dirbo mimanso artistu.
Pats jis kilęs iš Dzūkijos, Merkinės miestelio. Muzikos mokykloje baigė fortepijoną, bet nuo mažens buvo susijęs su opera – jo dėdė – operos solistas Laimonas Pautienius, tad ir Šarūnas nuo mažens vykdavo į Operos teatrą jo pasiklausyti spektakliuose. Ypač įstrigo Vytauto Klovos „Pilėnai“ Trakų pilyje – išskirtinė, didinga aplinka, galingas orkestro skambėjimas, įspūdinga susideginimo scena. L.Pautienius dainavo Ūdrį.
Kad turi balsą, Š.Šapalas ilgai nė neįtarė ir nustebo, kai sykį klausydamasis Andrea Bocelli pabandė jį paimituoti – išgirdo netikėtą skambėjimą. Didieji balso lavinimo darbai prasidėjo įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, docento Vytauto Juozapaičio klasę. Kamerinio dainavimo mokėsi iš Vladimiro Prudnikovo.
Baigęs bakalauro studijas, Š.Šapalas išvyko į Slovakiją. Beje, Bratislavoje iki šiol prisimenamas maestro Jonas Aleksa, dirbęs Slovakijos operos ir baleto teatre 1990-1994 metais. Tenykščiai muzikantai ir dainininkai tvirtina: ir dabar vidurnaktį pažadinti pakartotų, ką išmoko iš J.Aleksos. Taip pat nepamirštas ten ir Sergejus Larinas, o jo žmona Lilija Deksnytė iki šiol ten gyvena ir dirba.
Diplominį darbą apie Ūdrio partiją V.Klovos „Pilėnuose“ Š.Šapalas parašė ir apsigynė slovakiškai. Per studijų baigiamąjį koncertą irgi padainavo slovakiškai.
Baigęs mokslus dalyvavo perklausose tiek Bratislavos, tiek Vilniaus teatruose ir į abu buvo priimtas. Pasirinko Vilnių ir kol kas nesigaili – čia daugybė galimybių tobulėti. „Kai atvyksta toks vokalo pedagogas kaip Paolo di Napoli, net solidžią patirtį turintys dainininkai eina pas jį tobulintis – operos dainininkas visą gyvenimą turi mokytis“, – tvirtino jaunasis solistas, jau dainavęs “Traviatoje“, „Karmen“, „Šikšnosparnyje“, „Buratine“, „Zuikyje Puikyje“, „Linksmojoje našlėje“, „Vienos kraujyje“, sukūręs Bretinji vaidmenį Jules'io Massenet operoje „Manon“, Šonaro – Giacomo Puccini „Bohemoje“.
Labiausiai jam patinka kaip tik G.Puccini operos, tik apgailestauja, kad šis kompozitorius baritonams parašė nedaug partijų.
„Kasmet bręstu, balsas irgi bręsta, vis laisviau galiu su juo elgtis. Buvo metas, kad tik W.A.Mozartą galėjau dainuoti, dabar – ir Giuseppe Verdi, Gaetano Donizetti. Traukia prancūzų muzika – prancūzų kalba ypač patogi dainuoti“, – pasakojo Š.Šapalas.
Kokie LNOBT spektakliai jam labiausiai patinka? Prisipažinęs, kad nėra avangardinės režisūros šalininkas ir atiduodąs pirmenybę tradiciniams pastatymams su lašeliu modernizmo, jis pateikė savo trejetuką: Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas“, G.Verdi „Madam Baterflai“ ir Piotro Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, kuriame ilgainiui taip pat tikisi dainuoti.
Dedasi penkių kilogramų svorio peruką
L.Dambrauskaitė dar studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūroje, Sigutės Stonytės klasėje, bet jau sukūrė vieną kitą vaidmenį LNOBT spektakliuose, gastroliavo Izraelyje, kur mūsų teatras rodė vienuolika W.A.Mozarto „Figaro vedybų“ spektaklių.
Lina kilusi iš muzikų šeimos – jos tėvas chorvedys, mama – muzikos mokytoja. Dainavo „Liepaičių“ chore, lankė Balio Dvariono muzikos mokyklą. Nuo mažumės tėvai vesdavo į Operos ir baleto teatrą, bet, kaip pati sako, ji ten užmigdavo arba mėtydavo žetonėlį iš balkono į salę. Simpatija operai užsimezgė po to, kai „Liepaičių“ choro prireikė operos „Borisas Godunovas“ statytojams, o vienuoliktoje klasėje nutarė, kad nori būti dainininkė, tuo nustebindama tėvus. Dabar LNOBT dainuoja G.F.Handelį, W.A.Mozartą - ankstyvuosius kompozitorius, baroką.
„Šarūnas jau perėjo W.A.Mozartą, kaip pats sakė. O man W.A.Mozartas dabar kaip tik. Ir netiesa, kad W.A.Mozarto muzika lengvesnė – sopranui jis yra paspendęs tikrų spąstų. Barokas iš pažiūros atrodo tvarkingas, bet ši muzika labai emocionali, įvairūs jos papuošimai, ornamentai individualūs, galima pačiam prikurti.
„Aleksandro puotoje“ man reikia dėtis 5 kilogramų peruką, avėti aukštakulnius ir dėvėti korsetą – tai iššūkis. Bet ši moderniai perteikta odė – tikra muzikos puota su 3D vaizdo projekcijomis, vienetiniais aukštosios mados kostiumais ir meilės galios pašlovinimu. Šį sezoną ji dar bus rodoma gegužės 19-ąją – ateikite pasižiūrėti“, – kvietė L.Dambarauskaitė.
Jos mėgstamiausių LNOBT spektaklių trejetukas – W.A.Mozarto „Figaro vedybos“, G.Verdi „Otelas“, režisuotas Eimunto Nekrošiaus, ir G.Puccini „Madam Baterflai“.
Nepraleido nė vieno „Lohengrino“ spektaklio
K.Chlebinskas kilęs iš baleto šokėjų šeimos. Jo mama labai mėgdavo klausyti G.Verdi „Taviatos“ įrašų. Baigdamas choreografijos koledžą Minske, jis irgi pradėjo jos klausytis ir nė pats nepajuto, kaip ją vos ne kasdien perklausydavo – ši muzika padėdavo jam atsikratyti įtampos.
„Iš tiesų kaip operos mėgėjas esu naujokas. Perversmą padarė R.Wagnerio „Lohengrinas“. Kartą ėjau į bufetą pro kulisus, o scenoje buvo repetuojamas „Lohengrinas“, dainavo Inesa Linaburgytė. Išgirdau kai ką, kas labai stipru, įtaigu, didžiulės energetikos. „Baleto salė visai netoli nuo scenos, ten vyksta tokie nuostabūs dalykai“, – pagalvojau. Kitą dieną vėl atėjau pasiklausyti repeticijos, po to – dar vienos, paskui nutariau pamatyti premjerą, neatsispyriau ir antrajam, trečiajam premjeriniam spektakliui ir iki šiol nepraleidau nė vieno „Lohengrino“, rodyto mūsų teatre.
Beje, po pirmosios repeticijos grįžęs namo dar kartą per „YouTube“ išklausiau visą operą...Nežinau kodėl, bet mane R.Wagnerio muzika užbūrė. Kai jos klausausi, man tampa tiesiog geriau gyventi pasaulyje – atrodo, kad atsiranda pilnatvė, dėl kurios verta gyventi, iš kurios gali pasisemti emocijų. Prisipažinsiu, mane taip užtvindo šios muzikos emocijos, kad neretai ir apsiverkiu – patikėkite, verkti yra labai gera. Atrodo, išeina visa susikaupusi įtampa; buitis, problemos kažkur dingsta... Galbūt labiausiai mane žavi operose tai, kad čia galiu būti žiūrovas“, – apie kelią į operos pasaulį pasakojo K.Chlebinskas.
K.Chlebinskas turi ir kitokios bendravimo su opera patirties - atlieka nedidelį, bet labai ryškų Mirties vaidmenį Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“. Šokėjas jį laiko išskirtiniu savo karjeros tašku, pirmuoju susitikimu su šiuolaikine muzika. Per repeticijas ji pradėjo jam vis labiau patikti, dabar pagal O.Narbutaitės muziką jis kuria savo choreografines miniatiūras, kurias parodys per „Kūrybinio impulso“ koncertą.
O apie Mirties šokį artistas taip atsiliepia: „Scenoje pasiekta tobula muzikos ir judesio vienovė – jaučiuosi taip, lyg ne aš šokčiau pagal orkestrą, o orkestras grotų pagal mane. Ar gali būti geriau?“
K.Chlebinską, kaip baleto artistą, iš vėžių išmuša pernelyg judrios operos. „Kai scenoje daug judesio, operos artistų kūne atsiranda buities, o muzika tam prieštarauja. Man reikia minimalaus veiksmo. Gražiausi momentai R.Wagnerio operose – kai atlikėjai tiesiog dainuoja. Kuo mažiau judesio! Muzika čia tokia stipri, o dainuojančio žmogaus kūnas savaime labai išraiškingas: kai choras pradeda dainuoti, jis visas banguoja, o tik pajuda choreografinėms užduotims atlikti – tas bangavimas, išreiškiantis pačios muzikos energiją, dingsta... Jei veiksmo daug, kartais užsimerkiu ir išklausau operą nežiūrėdamas“, – aiškino K.Chlebinskas, kaip profesinis matymas trukdo stebėti operos spektaklius.
Ar K.Chlebinskas nenorėtų pasimokyti operinio dainavimo? „Bufete susitinkame su operos solistais, jie vis kviečia pasitikrinti, koks mano balsas, ar sugebu dainuoti. Tačiau kol kas atidedu tą patikrą, kad nedingtų mano galimybės dainuoti iliuzija“, – juokėsi baleto šokėjas, kalbantis gražiu baritonu.
* * *
Sekmadienį, gegužės 8 d., Europos operos dienų renginiai tęsis.
Po operos vaikams „Bruknelė“ (pradžia 12 val., įėjimas su bilietais) Raudonojoje fojė visi norintys galės nusifotografuoti su spektaklio veikėjais.
14 val. 30 min. vyks ekskursija po teatro užkulisius iš anksto užsiregistravusiems lankytojams.
