Tokios ir panašios mintys skambėjo ketvirtadienio popietę Latvijos nacionalinėje bibliotekoje Rygoje surengtame Baltijos paviljono Venecijos architektūros bienalėje pristatyme. Po daugybės nesėkmingų valdiškų trijų tautų draugystės iniciatyvų kultūros srityje patys menininkai pagaliau ryžosi sukurti bendrą projektą.
Venecijos architektūros bienalė – seniausia ir prestižiškiausia architektūros paroda Europoje. Ir beveik vienintelė, kur architektūrinės idėjos pateikiamos nacionalinėse pakuotėse – atskiruose paviljonuose. Tiesa, Šiaurės šalys jau seniai šiame pasauliniame meno forume turi bendrą paviljoną. Gal tai pavyks ir Latvijai, Lietuvai bei Estijai.
Šiemet jungtiniame „Baltijos paviljone“ bus pristatomi architektų, projektuotojų, fotografų, geografų, geologų, ekonomistų, kultūros teoretikų, mokslininkų, istorikų, filosofų, menininkų, ir net infrastruktūros kompanijų darbai. Daugiau nei šimtas artefaktų užpildys 1600 kvadratinių metrų salę „Palasport Arsenale“ sporto rūmuose (Palasport Giobatta Gianquinto), esančiuose visai šalia vienos pagrindinių bienalės ekspozinių erdvių – Venecijos arsenalo.
Bendras projektas stebina ne tik savo užmojais, bet ir jo kuratorių gausa. Vien pagrindinių kuratorių – devyni. Tai latviai Kārlis Bērziņš, Laila Zariņa, Dagnija Smilga, Niklāvs Paegle, estas Johanas Tali ir lietuviai Jurga Daubaraitė, Petras Išora, Ona Lozuraitytė, Jonas Žukauskas. Paviljono kūrimą prižiūri ir keturi komisarai: Raulis Järgas iš Estijos, Jānis Dripe iš Latvijos bei O.Lozuraitytė ir J.Žukauskas iš Lietuvos.
Šių metų bienalės meno kuratorius Čilės architektas Alejandras Aravena jos dalyviams pasiūlė sugrįžti prie architektūros esmės, paieškoti naujo požiūrio. Jo paskelbta bienalės tema – „Žinios iš fronto“ (Reporting From The Front).
„Mes tikimės iš bienalės dalyvių architektūrinių patirčių sužinoti, kad nepaisant priemonių trūkumo galime suintensyvinti tai, kas yra įmanoma, užuot skundęsi tuo, ko mums trūksta. Mes siekiame suprasti, kokie kūrybos įrankiai yra reikalingi, kad suvaldytume jėgas, kurios iškelia asmeninius poreikius virš kolektyvinės naudos, sutraukiant Mes iki tiesiog Aš“, – sakė A.Aravena, kurio darbai šiemet įvertinti prestižine Pritzkerio premija.
Akivaizdu, kad į Baltijos regioną kaip į bendrą pokyčių erdvę pabandžiusių pažvelgti trijų Baltijos šalių architektų sumanymas puikiai atliepia bendrą bienalės temą.
„Baltijos paroda yra pasakojimas apie sudėtingą paradigminį posūkį istoriniame ir erdviniame kontekste, apie kelią link informuotos pilietinės visuomenės, apie geografinius ir politinius sprendimus XXI amžiaus pradžioje ir apie institucinius tinklus ir erdvines struktūras kaip vertybes“, pristatydamas Baltijos paviljoną sakė Jānis Dripe, Latvijos komisaras ir Latvijos kultūros ministerijos architektūros ekspertas.
Parodą papildys ne tradicinis katalogas, o visai savarankiškas „Baltijos atlasas“, kuriame galima bus rasti ne tik žemėlapių, schemų ir fotografijų, bet ir daugiau nei 30 skirtingų šalių autorių esė, susijusių su šio regiono architektūrine aplinka. Juose kalbama ne tik apie tai, kas įmanoma, bet ir pateikiamos mūsų architektūrinės aplinkos ateities vizijos.
Tiesa, pats paviljono vaizdas – kol kas taip pat tik vizija. „Šviesos kalnu“ vadinamos Latvijos nacionalinės bibliotekos viršutiniuose aukštuose vykęs pristatymas nepasižymėjo vaizdinės medžiagos gausa. Vietoj būsimo paviljono vizualizacijų – tik Baltijos jūros infrastruktūros žemėlapis, Venecijos sporto rūmų modelis ir puikus Rygos vaizdas nuo „Šviesos kalno“ viršūnės. Mielai diskutuojantys apie idėjas architektai būsimos parodos vaizdą apgaubė nepermatomu paslapties šydu. Jei norite pamatyti kaip visa tai atrodys – planuokite kelionę į Veneciją.
15-oji Venecijos architektūros bienalė veiks nuo gegužės 28 iki lapkričio 27 dienos.
