Kai šaknys karčios, o vaisiai dingo
Valdyti lėktuvą ir išpjauti apendiksą, sumūryti krosnį ir pildyti teisinius dokumentus galima tiesiog išmokti. Tai įgūdžiai, kuriuos po to efektyviai parduodi ir esi gerbiamas. Meninei kūrybai tai negalioja. Gali visą gyvenimą kurti puikius dalykus ir mirti skurde. Gali išleisti tūkstančius dažams, kino juostai ar sintezatoriams ir vis tiek likti eiliniu bedarbiu. Ir kai po kelerių metų vargų ir bado netikėtai randi TAI, kas sužavi, TAI, kas turėtų atpirkti viską, ką iškentei... TAI iš tavęs pavagia.
Nuoširdžiai plekšnoja per petį, kviečia restoranuose prie savo staliukų, noriai samdo koncertams, moka už pasirodymus renginiuose, maldauja atvykti į televizijos laidas. Ir visi laukia vieno – kada pagimdysi dar ką nors, ką bus galima vogti.
Gal tai nėra taip blogai? Kūrėjas vis tiek negali nekurti, sėkmingas kūrinys, nors ir pirataujamas, pelno populiarumą ir leidžia suktis, televizorius rodo, kaip smagiai gyvena žvaigždės. Negi nuskurs dėl to, kad man nusispjauti, ar gaus ką nors iš manęs už tai, ką davė man?
„Jei kartais parsisiunčiu filmą ar muzikos kūrinį, niekas nenukenčia“, „Filmų kūrėjai ir taip turtingi, todėl esu teisus parsisiųsdamas nelegaliai“, „Tai ne vagystė, nes parsisiųsdamas filmą aš jo neatimu iš kūrėjo“, „Parsisiųsdamas filmą ar muzikos neatimu pajamų iš kūrėjo, nes vis tiek nebūčiau pirkęs“.
Tyrimas, atliktas įgyvendinant Autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos projektą „Antipiratinė akcija „Nebevokime“, parodė, jog nelegaliai intelektinę nuosavybę imantys žmonės neįvertina, kad tai – kito turtas.
Kūrėjai prisitaikė. Pensijai, aišku, teks uždirbti kur nors kitur, o brangesnei idėjai realizuoti ieškoti dotacijų. Nieko tokio. Bet apvogtajam juk skauda ne tik dėl pinigų. Todėl ir paklausėme žymiausių Lietuvos kūrėjų, ką jie jaučia, kai iš jų ima nesumokėję. Kokius ir kas patiria nuostolius, ką ir kaip įmanoma keisti?
Svarbiausia – nebūti vagimis
Sukūręs filmą „Tadas Blinda. Pradžia“ režisierius Donatas Ulvydas tiki – svarbiausia ne uždarbis, o kad liktų kuo mažiau vagių.
„Neįmanoma apskaičiuoti, kiek nukenčiu nuo piratų. Tačiau faktas, kad nukenčiu. Juk jei nebūtų piratavimo, būtų didesnis DVD pardavimas arba išaugtų mokamų vaizdo peržiūrų kabelinėse televizijose ar internete skaičiai. O jei žiūrima legaliai, tai generuoja pajamas, kurias gaunu ir aš, ir kompozitorius, ir kiti. Netgi LATGA, skaičiuodama, kiek autorinių išmokų skirti vienam ar kitam, žiūri į pardavimą“, – sako režisierius.
Paklaustas, koks jausmas apima, kai jo kūryba vagiama, D. Ulvydas patylėjęs sako: „Apmaudas.“
„Išimtiniais atvejais piratavimas pralinksmina. Kai kolega Jonas Matelis Pekine (Kinija) pamatė pas gatvės prekeivį filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ DVD, buvo visai smagu, kad kažkam Kinijoje tas filmas parūpo. Jis nupirko penkis diskus lauktuvių, o kitą dieną eidamas pro tą patį pardavėją mato – stende filmas pakeltas į viršų ir užrašyta: „Geriausiai parduodama prekė.“
Tokie paradoksai mūsų mažoje valstybėje pralinksmina. Bet pasako ir tai, kad kažkas Kinijoje nepasivargino įsigyti licencijos. Juk jei žinotum, kad išvers į kinų kalbą, parduotum už visiškai simbolinę kainą“, – prisiminė kuriozinį atvejį D. Ulvydas.
Mes – ne Kinija. Lietuva yra pagrindinė lietuviškų filmų rinka, tad vogdami tiesiogiai veikiame jų kūrimą. D. Ulvydas netiki, kad kūrėjas dėl piratavimo gali nustoti kurti, o ir į lietuvišką komercinį kiną lietuviai šiuo metu eina noriai. Tačiau čia svarbu pats principas – negerai, kai vagiama.
„Reikia kokios nors platformos, kur už simbolinį kelių centų mokestį būtų galima legaliai žiūrėti filmus. Net gauti centą yra mieliau, negu negauti nieko. Tokia skatinanti pirkti, o ne vogti platforma būtų milžiniškas žingsnis kino industrijai. Nereikia brangiai, svarbiausia, kad legaliai. Vien tai, kad išnyktų nelegalių platformų poreikis, jos numirtų, jau būtų didžiulis laimėjimas“, – tiki režisierius.
Pagarba menininko profesijai
J. Arlauskaitė-Jazzu į klausimą, ar ją piktina jos kūrinių piratavimas, atsakė paprastai:
„Nepasakyčiau, kad labai jau mirštu iš liūdesio tai žinodama. Tačiau tai yra mano darbo dalis ir, žinoma, normalu už jį gauti atlygį. Norisi, kad klausantieji mūsų dainų galėtų tai daryti kokybiškai. Tam ir leidžiami albumai, kiekviena daina, netgi platinama internetu, paruošiama specialiai.
Ar piratavimas nekenkia? Kenkia, žinoma. Juk mes labai daug investuojame į studijos įrangą, koncertinius pasirodymus, repeticijas. O juk yra kūrėjų, kurie net nekoncertuoja – visos jų pajamos yra vien iš įrašų pardavimo. Man atrodo, jeigu jau nenori dainos ar albumo pirkti, tikrai nebrangu naudotis legaliomis klausymo internete paslaugomis.
Bet aš esu tikra, kad daugelis tų, kurie ateina į mūsų koncertus, perka mūsų albumus legaliai.“
Ką daryti, kad tokių įsigyjančių būtų kuo daugiau?
„Manau, kad svarbiausia yra mokyti vaikus. Kažkaip susidaro įspūdis, kad daugelis suaugusiųjų net nesuvokia, kokia ilga nusidriekia grandinė žmonių, negavusių pajamų, kai pavagiama daina ir filmas. Man svarbu, kad dainininko, kompozitoriaus, muzikanto ar režisieriaus profesija būtų gerbiama“, – sako J. Arlauskaitė-Jazzu.
Logiška – labai sunku suderinti vagystę ir pagarbą. Ir sunku tikėtis, kad neišauginus nieko nevagiančios kartos turėsime mažiau apvogtą gyvenimą.
Mums reikia naujų didvyrių
98 proc. europiečių puikiai supranta – intelektinė nuosavybė ir jos apsauga yra svarbi, nes palaiko inovacijas bei kūrybiškumą. O kaip filmų žiūrėjimas be pinigų daro įtaką aktoriams?
„Jau ir Lietuvoje atsiranda sutartys, kai gauni procentus nuo pelno. Bent vieną tokią aš turėjau. Tokiu atveju, aišku, daro įtaką. Tačiau aš labiausiai džiaugiuosi, kad, ačiū Dievui, nesu piratas“, – lyg ir rimtai juokauja aktorius bei režisierius Ramūnas Cicėnas.
„Manau, svarbiausia formuoti sąmoningą supratimą, kas yra ir kas nėra vagystė. Šviesti, ypač jaunesnę kartą. Visuomenė turi keisti padorumo normas. Juk statistika rodo, kad žmogus supranta, jog vagia, ir vis tiek vagia. Mat dabar tai yra norma.
O jei po truputį keisime požiūrį? Jaunimui parodysime, kad vogti – vadinasi, būti atsilikusiam? Tuomet vagiantiems bus gėda prieš savo vaikus. Gal pasislėpę šiek tiek vogs. Vyresnius keisti labai sunku, o jaunimas dabar gal pinigų ir neturi, bet labai greitai jie spręs, mokėti ar nemokėti“, – savo kovos su visuomenės tolerancija vagystėms planą siūlo aktorius Andrius Bružas.
Išties, skurdžių provincijos elgetėlių, kurie vagia ne tiek dėl poreikio, kiek iš savo nevisavertiškumo jausmo (ai, aš vis tiek nieko nepakeisiu), ideologija vieną dieną turi baigtis. Arba amžinai liksime ten, kur esame nelaimingi.
Taip, apklaustos Lietuvos įžymybės neniršta ir neverkia, kad jų darbo vaisiais taip dažnai naudojamasi už juos nesumokėjus. Daugeliui jų „tik“ apmaudu. Ir ne dėl savo pinigų, o dėl to, kad vagiantieji galiausiai apvagia save. Ir kokybės prasme, ir morališkai, ir net materialiai.
Parengta vykdant Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos projektą, kurį iš dalies remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
