– Kaip kilo idėja rinkti laiškus?
– Mums kilo mintis rinkti ne tik laiškus, bet ir kitus įvairius asmeninio pobūdžio dokumentėlius, pavyzdžiui, dienoraščius, raštelius, autobiografijas. Tai gana platus tyrimo objektas, todėl pradinis duomenyno pavadinimas ir yra šiek tiek platesnis – Asmeninės lietuvių rašomosios kalbos duomenų bazė (AKdb).
Kai gavome finansinę paramą iš Lietuvos mokslo tarybos tam, kad galėtume bent dalį mūsų sukauptų turtų paviešinti, padaryti juos prieinamus mokslinei vartosenai ir tiesiog žmonėms, kuriems tai įdomu, nusprendėme duomenyne pateikti tik laiškus. Tuo metu buvo kiek paprasčiau sukurti vieno žanro duomenų bazę. Tai, kas dabar pateikta internete, svetainėje musulaiskai.lt, yra labai nedidelė dalis laiškų, kuriuos esame surinkę nuo mūsų iniciatyvos pradžios.
– Kodėl svarbu kaupti bei pateikti laiškus ir asmeninio pobūdžio dokumentus?
– Susidomėjimas egodokumentika kitose šalyse pastebimas jau nuo XX a. pabaigos, paskutinius du šio amžiaus dešimtmečius. Egodokumentiką tiria ir analizuoja ne tik kalbininkai, bet ir istorikai, ypač kultūros bei kasdienybės istorikai. Juos domina, kaip žmonės gyveno, koks buvo jų kasdienis gyvenimas įvairiais istorijos laikotarpiais.
Šio mūsų projekto reikšmė keleriopa. Viena vertus, renkame laiškus ir įvairią egodokumentiką iš privačių asmenų, gyvenančių Lietuvoje ir ne tik, kurie privačiuose archyvuose saugo korespondenciją. Vienas iš mūsų tikslų – padaryti tuos dokumentus prieinamus tiems, kurie jais domisi.
Kitas tikslas – išsaugoti šiuos laiškus. Su kolege 2012 m. bandėme surengti nedidelę laiškų rinkimo ekspediciją, pavaikščioti po kaimus Lietuvoje ir pabandyti užeiti į žmonių namus, pasiteirauti, ar jie turi laiškų, ar sutiktų juos mums paskolinti ar atiduoti mūsų iniciatyvai.
Galime pasakyti, kad, pavaikščiojusios bent po kelis kaimus, pamatėme, kad žmonės laiškų nesaugo. Praėjus tam tikram laikui jie sudeginami – tai buvo dažniausiai girdimas atsakymas. Mes bandome apsaugoti laiškus nuo panašios lemties.
Trečias tikslas, žinoma, yra siekis, kad mokslininkai sugrįžtų prie egodokumentikos. Nuo seno įvairiuose tyrimuose būdavo remiamasi tiek korespondencija, tiek kitais dokumentais, tačiau norime, kad jie pasinaudotų ir mūsų sukauptais ištekliais, t. y. paprastų žmonių parašytais laiškais ar atvirlaiškiais. Galbūt jie atvertų kitas, mums dar nežinomas istorijas ir mūsų kasdieninio gyvenimo puses.
– Savus laiškus, dienoraščius ir nuotraukų užrašus bei kitokius raštelius gali jums pateikti turbūt bet kas. Tad, jei aš esu žmogus, kuris turi labai daug laiškų, kaip jūs mane įtikintumėte, kodėl svarbu juos atiduoti ir net leisti publikuoti? Juk šie laiškai prieinami visiems, randami pagal raktažodžius, konkrečias datas. Kodėl turėčiau viešinti intymius ir sau svarbius laiškus?
– Provokuojamas klausimas. Žinoma, viešinti asmeninio pobūdžio dokumentus nėra lengva. Tai vienas iš iššūkių, su kuriuo susiduriame, kai prašome žmonių mums paskolinti ar atiduoti dokumentus. Ne visi nori atverti savo privataus gyvenimo puses ir jas paviešinti. Rašydami dienoraščius ar laiškus, mes, matyt, mažiausiai galvojame apie tai, kad jie kažkam bus prieinami paskaityti.
Savo privataus gyvenimo atvėrimas yra iššūkis, tačiau stengiamės į tai žiūrėti iš paveldo išsaugojimo perspektyvos. Jei šiandien jums atrodo, kad tai galbūt per daug asmeniški dokumentai, supraskite, kad vėliau, praėjus 50 metų, šie dokumentai gali būti vertingi ateinančioms kartoms, kurioms rūpės, kaip mes gyvenome, kaip rašėme laiškus, kaip juos formulavome, apie ką rašydavome savo dienoraščiuose.
Tai galvojimas apie ateitį, apie tai, kuo mums šie dokumentai bus naudingi. Mes savo duomenyne skelbiame tuos dokumentus, tuos laiškus, kuriuos viešinti sutikimą davė patys laiškų saugotojai. Esame paskelbę šiek tiek daugiau nei 1,3 tūkst. laiškų, tačiau tai labai nedidelė dalis to, ką iš tiesų esame surinkę. Dalį mums paskolintų laiškų mes suskaitmeniname ir grąžiname. Kai kurių dokumentų saugotojai mums nedavė leidimo jų viešinti bent jau kurį laiką, pavyzdžiui, 20 ar 30 metų, kol tie žmonės gyvi ir todėl nenorima, kad juos visi skaitytų.
Mes prašome, kad galėtume tuos duomenis naudoti bent jau moksliniams tyrimams, nenurodydami žmogaus vardo ir pavardės, kitokios informacijos, kuri padėtų atpažinti, kas yra rašantysis. Prašome tokios prieigos, kad būtų galima juos panaudoti. Kiekvienas užrašytas tekstas labai svarbus. Tai yra ir mūsų kalbos istorijos dalis.
– Gal galite paminėti nors kelias sritis, tyrimus, kuriems galėtų būti panaudoti šie laiškai?
– Mūsų tyrėjų branduolys yra kalbininkai. Aš pati esu kalbos istorikė ir visa šio projekto iniciatyva iš tiesų radosi man dar teberašant disertaciją. Bandžiau nustatyti, kaip XX a. pradžioje žmonės pamažu perėmė bendrinės kalbos ypatybes. Mes kaupiame nuo pačių seniausių laikų iki pat šių dienų rašytus laiškus. Sukaupti daugiau nei per šimtą metų rašyti laiškai. Tai leidžia pasižiūrėti, kaip kito mūsų rašytinė kalba.
Kita vertus, ta rašytinės mūsų kalbos istorija dažniausiai tirta iš bendrinės kalbos kūrimosi taško. Mes tyrėme, žiūrėjome, kaip pamažu tvirtinosi bendrinė kalba, tačiau sykiu analizavome, kaip greta bendrinės kalbos egzistavo (o tai matome iš sukauptų laiškų) ir kitokie rašytinės kalbos variantai. Galbūt daugelis juos pavadintų ne visai išsilavinusių žmonių rašytine kalba, bet jie mums suteikia duomenų, kaip tie žmonės rašė, kokias tarmės ypatybes jie užfiksavo savo laiškuose, kaip apskritai jie, nesusidurdami kasdien su rašymu, formulavo mintis.
Manau, kad kalbos istorijai šis mūsų duomenynas iš tiesų pravartus ir galįs atskleisti tikrai nemažai įvairių aspektų. Kita sritis – įvairių plotmių istoriniai tyrimai. Turime nemažą pluoštą kareivių rašytų laiškų. Turime keletą ir iš tarnybos Rusijos imperijos armijoje. Tai laiškai rašyti iki Pirmojo pasaulinio karo. Taip pat turime laiškų, rašytų tarpukariu nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, ir tikrai nemažai laiškų, rašytų žmonių, kurie atliko tarnybą sovietinėje kariuomenėje. Šie laiškai atskleidžia tam tikros grupės žmonių gyvenimo aspektus.
Emigracijos istorijai mūsų sukaupti laiškai taip pat galėtų būti labai pravartūs. Laiškus pradėjome rinkti dar tuomet, kai pati studijavau Ilinojaus universitete Lituanistikos katedroje Čikagoje. Pirmiausia apie šį projektą pradėjome skelbti tenykštėje spaudoje. Vėliau tai pradėjome daryti ir Lietuvoje, todėl nemaža dalis laiškų, kuriuos turime surinkę, yra rašyti išeivių arba išeiviams.
– Turite susipažinti su surinktais laiškais. Ar yra kokia nors tematika, koks nors aspektas, kuris jums asmeniškai įdomus?
– Mane pačią turbūt labiausiai žavi mažai raštingų žmonių laiškai, bet, tam įtakos turbūt turi tai, kad žvelgiu iš kalbos istorikės perspektyvos. Kai gauname laiškų mūsų duomenynui, visada juos pirmiausia peržvelgiu. Kai iš rašysenos, kuri daug ką parodo apie žmogaus išsilavinimą, matau, kad laiškas rašytas sunkiai brėžiant raides, visuomet pirmiausia puolu skaityti būtent tokį laišką.
Vėliau grįžtu prie išsilavinusių žmonių laiškų, kuriems būdinga gražesnė rašysena. Mažiau raštingų žmonių laiškai labai panašūs savo struktūra: labai vienodai prasideda, labai panašiai pasibaigia, dažnai tokie žmonės nevartodavo nei didžiųjų raidžių, nei taškų, nei kablelių – visas laiškas yra kaip ištisinis tekstas. Tačiau labai aiškiai matyti, kada baigiasi viena mintis, pasisveikinimas, kada prasideda kita mintis ir jei yra pasikartojančių, nusistovėjusių formuluočių.
Bandau įsivaizduoti, kaip jie, neįpratę rašyti, bando perteikti tam tikrą informaciją dažniausiai savo mylimiems žmonėms, bando su jais palaikyti ryšį. Mane asmeniškai labiausiai domina būtent tokie laiškai. Iš kalbos istorikės perspektyvos labiausiai žavi ankstyviausi laiškai.
– Kur reikia kreiptis, jei žmogus yra sukaupęs laiškų, dienoraščių, užrašų, ir kas bus daroma su tais laiškais?
– Visų pirma kviesčiau visus apsilankyti mūsų svetainėje musulaiskai.lt. Ten esame pateikę visą informaciją apie projektą. Besidomintys žmonės galės panaršyti mūsų duomenyne ir pažiūrėti, kas jau pateikta, susidaryti bendrą įspūdį, kaip surinktus duomenis transkribuojame, ką pateikiame, kaip šiuos duomenis aprašome. Taip pat ten pateikta ir mūsų kontaktinė informacija. Instrukcijos būtų tokios: pasidomėti projektu internetinėje svetainėje, susisiekti su mumis, o tada mes jau pateiktume visas tolesnes gaires.
LRT Klasikos laida „Ryto allegro“
