Menotyrininkė K.Baranauskaitė dažnai keliauja į Gruziją. Kaunietei ši šalis yra tarsi antri namai. Moteris gimė mišrioje lietuvio ir gruzinės šeimoje, todėl Gruzijos kultūra, tradicijos, menas ir maistas yra neatsiejama jos gyvenimo dalis.
Būdama Kauno patriotė, ji Gruzijos meno ir skonio namus įsteigė būtent gimtajame mieste.
Moteris įsitikinusi, kad kauniečius ir gruzinus sieja gebėjimas kūrybiškai mąstyti, ypač kaip ateina sunkūs laikai. Taip pat kaunietė stengiasi paneigti įvairius su gruzinų tradicijomis susijusius stereotipus.
Žmoną sutiko Gruzijoje
K.Baranauskaitė pasakojo, kad jos tėvas inžinierius Vytautas Baranauskas 1965 metų vasarą išvyko į komandiruotę Gruzijoje. Ten jis sutiko tamsiaplaukę rudaakę Luizą.
Po trijų dienų jie jau drauge vyko atgal į Lietuvą, o po 2 savaičių susituokė bei įsikūrė Kaune.
„Mano tėtis buvo tarsi šeimos ąžuolas. Jis buvo labai patikimas žmogus. Turbūt tai pajuto ir mama. Be to, tėvo šeima viešnią taip pat pasitiko svetingai. Tėčio mama pasakė, kad jei Vytautas pamilo šią moterį, tai ir visa lietuvių šeima ją pamils“, – pasakojo K.Baranauskaitė.
Iš Gruzijos atvykusi moteris sparčiai išmoko lietuvių kalbą. Po dvejų metų pora susilaukė pirmos dukters, po septynerių gimė ir Kristina.
Vadina antrąja tėvyne
K.Baranauskaitė pasakojo, kad jos mama yra graikė. Tačiau augo ir gyveno Gruzijoje, netoli Boržomio regioninio parko, Cichisdžvari miestelyje, kur įsikūrusi graikų diaspora.
„Graikai noriai perima gruziniškas tradicijas, gyvenimo būdą. Aš nuo pat vaikystės Gruzijoje leisdavau atostogas ir dabar ten lankausi nuolat. Todėl šios šalies papročiai man artimi lygiai tiek pat, kiek ir lietuviški“, – pasakojo kaunietė.
Moteris pastebėjo, kad daugelis kauniečių turi susidarę tam tikrus su Gruzijos papročiais susijusius stereotipus, kurie ne visai atitinka tikrovę. Ypač tai susiję su neatsiejama gruzinų kultūros dalimi – maistu ir vaišių tradicijomis. Todėl moteris panoro juos paneigti.
Taip pat būdama menotyrininke kaunietė norėjo mūsų šalyje pristatyti gruzinų meną. Svarstydama, kaip vis tai padaryti, K.Baranauskaitė nusprendė pati atidaryti namus, kuriuose viską būtų galima suderinti.
Pasielgė kaip Kauno patriotė
K.Baranauskaitė apie savo planus papasakojo Lietuvos ambasadorei Gruzijoje. Ši iš karto pamanė, kad namai duris atvers Vilniuje.
„Esu Kauno patriotė, todėl nė minties nebuvo veiklos imtis Vilniuje. Kodėl mes, kauniečiai, turime kažkur važiuoti? Tegul geriau visi atvyksta pas mus“, – įsitikinusi moteris.
Kaunietė rado patalpas miesto centre tarpukariu statytame name. Jo vidus buvo gana apleistas. Išsinuomojusi jas sukūrė būsimų Gruzijos meno ir skonio namų interjero projektą.
Vykstant remontui vieną sekmadienio vakarą prie namo pastebėjo pagyvenusią moterį su anūke. Senjorė pasakė, kad atvyko iš Izraelio apžiūrėti namo, kuriame gyveno prieš emigruodama.
„Moteris pasakojo, kaip gyveno šiuose namuose, kaip čia šventė savo vestuves. Išgirdusi, kokia veikla planuoju užsiimti, palaimino ir palinkėjo sėkmės“, – pasakojo K.Baranauskaitė.
Interjerą sukūrė pati
Viena kalnų šalies meno ir skonio namų erdvė skirta menui. Čia dabar veikia gruzino tapytojo Guramo Khetsuriani darbų paroda. Ateityje bus rengiami ir kitų Gruzijos menininkų kūrybos pristatymai, taip pat čia bus rodomi šios šalies kinematografų sukurti filmai.
Kultūrinė veikla vyksta Gruzijoje būdingų baklažano ir mėlynos spalvos interjero akcentų apsuptyje.
Antroji patalpa skirta pažinčiai su Gruzijos virtuve, šios šalies patiekalų gamybai ir mėgavimuisi. Tokių užsiėmimų metu namų lankytojai daug sužino ir apie pačią Gruziją, ir apie šios tautos tradicijas bei patiekalus.
Čia žmonės susiburia prie vieno ilgo bendro stalo.
„Gruzijoje ne veltui sakoma, kad jei nori pažinti žmogų, sodink jį prie stalo“, – pasakojo K.Baranauskaitė.
Pirmas tostas – už taiką
Kaunietė pastebėjo, kad esame susidarę tam tikrus neteisingus su gruzinų tradicijomis susijusius stereotipus. „Manoma, kad pagrindinis gruzinų patiekalas yra šašlykas. Tačiau taip nėra. Gruzinai gamina daugybę kitų patiekalų ir ne tik iš mėsos. Pavyzdžiui, visą kovo mėnesį pagal tradicijas reikia valgyti vegetarišką maistą“, – pasakojo K.Baranauskaitė.
Moteris mano, kad stereotipas apie šašlykus susiformavo dėl to, jog Kaune veikiančiuose gruziniškuose restoranuose gaminami visoms Kaukazo tautoms būdingi patiekalai.
Gruzijos namų šeimininkė siekia išskirti būtent šiai šaliai būdingus tradicinius valgius.
„Gruzinų virtuvė nėra sudėtinga. Tačiau nė viena net nepasiturinti šeima neleis sau pirkti pasenusių, nekokybiškų produktų. Dar viena būtina sąlyga – gaminti su meile. Jei nuotaikos tam nėra, geriau eiti į restoraną“, – sakė kaunietė.
Taip pat moteris siekia įtvirtinti ir dar vieną gruzinų tradiciją, kuri būtų naudinga ir lietuviams. Šios tautybės žmonės nesėda prie vaišių stalo ir nekelia tostų, jei ant jo nėra bent dviejų karštų patiekalų.
„Vaišinamasi tik gausiai užkandžiaujant. Pirmasis tostas būna keliamas už taiką – santarvę su savimi, šeima, aplinkiniais, pasauliu“, – pasakojo kaunietė.
K.Baranauskaitė pastebėjo kai kuriuos mūsų ir gruzinų tautų kultūros skirtumus.
„Lietuviai daug dėmesio skiria estetikai ir formai. Gruzinams išoriniai dalykai ne tiek svarbūs. Jiems svarbiau žmogaus vidus, bendravimas, tai, kas eina iš širdies. Iš čia kilęs ir vaišingumas“, – sakė moteris.
Išradingi kaip kauniečiai
Kaunietė įžvelgė ir abiejų tautų panašumų.
„Mes esame temperamentingiausi iš visų Baltijos šalių. Taip pat kovojome už savo šalių nepriklausomybes. Todėl su gruzinais randame bendrumų ir vieni kitiems jaučiame simpatijas“, – įsitikinusi moteris.
Taip pat, moters nuomone, gruzinai, kaip ir lietuviai, ypač kauniečiai, visada buvo išradingi, net tada, kai spaudė skurdas. Pavyzdžiui, jei neturtingi žmonės negalėdavo įpirkti graikinių riešutų, juos pakeisdavo pupelėmis. Toks pyragas skoniu niekuo nenusileidžia kepiniui iš brangių sudedamųjų dalių. Moteris pasakojo, kad gruzinai apie Kauną žino nemažai. Ypač Laikinoji sostinė išgarsėjo, kai atsirado tiesioginiai lėktuvų skrydžiai iš Kauno į Gruziją.
Atsiradus Gruzijos meno ir skonio namams, kauniečiai taip pat vis daugiau nori sužinoti apie mums draugišką šalį.
Skyrė tėvui atminti
K.Baranauskaitė Gruzijos meno ir skonio namus svajojo atidaryti 2015 metų vasarą. Tada tėvai planavo švęsti auksinių vestuvių sukaktį.
Deja, tėvas to nesulaukė. Iškeliavo anapilin. Kai namai 2015 metų lapkritį buvo atidaryti, būtent jam atminti jie ir buvo skirti.
Kai vyras mirė, remiantis gruziniškomis tradicijomis, K.Baranauskaitės mama pasakė, kad važiuos namo. Tačiau dukrai pradėjus su Gruzijos tradicijomis susijusią veiklą, liko.
Dabar moteris padeda dukrai gaminti tradicinius gruziniškus iš kartos į kartą perduodamus patiekalus.
