Premjerinis spektaklis „Tyla kiaušinyje“ bus rodomas pirmą kartą, o „Likučiai po Dievo“ buvo pernykščiame „Tylos!“ festivalyje. Šiais metais ketinama dažniau lankytis Vilniuje, įvairiose jo scenose bei festivaliuose. Debiutavęs prieš trejetą metų teatras sukūrė įdomų autorinį repertuarą, kurio įvertinimo tikisi iš reiklių Vilniaus žiūrovų.
Apeironas senojoje graikų kalboje reiškė begalybę, neapibrėžtumą. Tai buvo filosofinė samprata, kurią pirmas išreiškė Anaksimandras, kalbėdamas apie pasaulio atsiradimo sąlygas. Šiais laikais apeirono sąvoka po truputį atgimsta įvairiuose kontekstuose: nuo paneuropinio universiteto Balkanuose iki tvarią ekosistemą propaguojančios įstaigos. Pasaulyje yra bent trys Apeirono teatrai. Klaipėdiško Apeirono estetika gravituoja tarp „Gliukų“ teatro su jo organiška natūrfilosofija ir OKT, kuris angažuojasi plačiam spektrui socialinių tematikų, artikuliuotų aiškiom, kartais net schematinėmis meninėmis priemonėmis. Kartu Apeironas artimas abiem teatrams savo pastangomis priartėti prie filosofinių ir dramaturginių kosmologijos bei egzistencijos klausimų.
„Tyla kiašinyje“ (Vilniuje rodomas vasario 25 d.) pagrindinė mintis išsakoma tokiais programiniais sakinias: „Tai yra tarsi sala, lotyniškoji insula, kurios metmenis tyrinėja šių dienų robinzonai kruzai. Šimtmečius netyla diskusijos apie galimybę išgyventi visuomenėje kaip individui. Šiam „individualios visuomenės“ paradoksui skirtas kone visas žmogaus auklėjimas, aukštojo mokslo ir komunikacijos trenažai, utopinės viltys apie konkurencinius pranašumus. Mes esame kapsulės. Mes esame laivai. Mes – Morzės abėcėlės. Iki šiol filosofai tik skirtingai interpretavo insuliaciją, bet tikslas yra į ją įsiklausyti. Tam tikslui nebūtina iš jos išsivaduoti. Veikiau įsivaduoti.“ Pusantros valandos trunkančiame „įsiklausime-įsivadavime“ dalyvauja aktorės Erika Kubiliūtė, Greta Kazlauskaitė, Kristina Švenčionytė.
„Antišou. Likučiai po DIevo“ (Vilniuje rodomas vasario 26 d.) yra iš esmės panašus metatekstas, savotiška žmogiškos genezės parabolė, programoje nusakoma tokiu būdu: „Iš pradžių sumanytas kaip kvailybės enciklopedija spektaklis netikėtai pavirto į dievų ir žmonių genealogiją. „Antišou“ svarsto pamatinius būties klausimus, žmogiškumo atsiradimo ir išsaugojimo sąlygas, dievoieškos problemas, gėrio ir blogio metastazes, vaizdinio aporijas. Pasaulio kaip vaizdinio lektūra čia pergyvena tiek dievų tarybos verdiktus, tiek žmogiškos komunikacijos paradoksalumą. Pirmykštės trauminės patirtys varijuoja tarsi religijotyrinėje neofroidistinėje studijoje, keliant esminį kultūros vertingumo klausimą. Spektaklio kūrėjai po kritikos skraiste paslepia ritualinio genezės atkartojimo prasmę, kuri yra bet kurios kultūros užduotis – apmalšinti prigimtinės traumos, pasipiktinimo ir baimės likučius. „Antišou. Likučiai po Dievo“ yra toks prometėjiškai sukrečiantis numalšinimas.“ Spektaklyje dinmišakus vaidmenis kuria Ričardas Bertašius, K.Švenčionytė, E.Kubiliūtė.
