Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja A.Ruseckaitė turi ne vieną laisvalaikio pomėgį. Vienas jų – senovinių raktų kolekcionavimas.
Moteris pasakojo, kad raktas jai yra paslaptingas ir daug simbolinių prasmių turintis daiktas.
„Man malonu liesti kalvių sukurtus rankų darbo raktus. Taip pat šis daiktas – tai paslaptis. Visada čiupinėdama raktą pagalvoju, koks žmogus jį turėjo, ką rakino, koks buvo jo gyvenimas, kokias paslaptis galima įminti“, – sakė muziejininkė.
Moteriai ypač brangūs du seni raktai, atkeliavę iš jos tėviškės – Šilavoto kaimo Prienų rajone. Jo jau nebeliko, nes kaimas dingo drauge su sovietmečiu vykusia melioracija.
Tačiau du raktus moteriai pavyko išsaugoti. Vienas – nuo svirno, kitu buvo rakinamas tvartas.
„Tvartą senoliai rakindavo retai. O štai raktus nuo svirno turėdavo tik namų šeimininkė. Jį visada nešiodavosi su savimi. Svirną, kur kabėjo skilandžiai, buvo saugomos kitos gėrybės, rakindavo ne tik nuo pašalinių žmonių, bet ir nuo ūkyje tarnavusių bernų bei mergų“, – pasakojo A.Ruseckaitė.
Dar vienas ypač brangus – didžiausias jos kolekcijos raktas. Jį moteriai padovanojo šviesios atminties tėvas Stanislovas. Jis pats kolekcionavo šiuos daiktus. Kai sužinojo, jog A.Ruseckaitė yra jo bendramintė, vieną jų padovanojo.
„Ši dovana nepaprastai brangi, nes gauta iš ypatingo žmogaus. Jo poelgis tik dar kartą paliudijo, koks buvo tėvas Stanislovas.
Man, kolekcininkei, dovanoti kam nors savo raktą būtų gaila. O jam tokios minties nė nekilo. Jis norėjo dalytis tuo, ką turėjo“, – prisiminė moteris.
Iš viso A.Ruseckaitės kolekcijoje – per 200 raktų. Vienus jai padovanojo pažįstami žmonės, kitus įsigijo pati.
Įvairiausių dydžių savo kolekcijos eksponatus moteris sukabino aplink namų lauko duris. Greta durų ant grindų guli ir krūva akmenų, kuriuos moteris parsivežė iš savo gimtinės. Ant jų taip pat padėti keli ryšuliai raktų. Kaunietė kasdien mato sau mielus daiktus ir jais grožisi.
