Viskas vyksta kaip toje pasakoje, kurią seka aktorius Vytautas Tomkus iki šiol gyvame Raimondo Vabalo filme „Birželis, vasaros pradžia“. Pasakyk, kas gi blogo atsitiks: mano tėvai, mano mylimasis, aš pati mirsiu? Ne, ne, mergele, – niekas nepasikeis...
Sausio 19 d. Vilniuje prie paminklo Vincui Kudirkai keletas jaunų (sąlygiškai, jei lygintume su redaktoriumi Kudirka) kultūros leidinių redaktorių surengė akciją „Pernykštis sniegas“. Protestuodami prieš absurdą jie absurdiškai panešiojo sniegą pirmyn ir atgal. Paskui atrėmė kastuvus į pjedestalą ir davė interviu iš anksto išsikviestoms kameroms. Kiek pavėluotai atbėgęs ministras pažadėjo rytoj pat surengti posėdį dėl tų nepatvirtintų rėmimo nuostatų. Streiko metu pokšintys interviu ir foto akimirksniu plaukė ten, kur reikia. Kudirka buvo pritrenktas ir sužavėtas.
Viskas okey, kolegos kruglodurovai (iš V. K. satyrų). Aš irgi vaikystėje norėjau nors truputį pabūti artiste. O dabar tam yra visos galimybės – vaidinti gali visi nors kiek mokantys filmuoti, fotografuoti, rašyti, dainuoti, tapyti vielą ar mirgančią šviesotamsą. Tačiau nenukrypkime į šalį, eikime tiesiai prie reikalo. Mūsų reikalo!
16-aisiais šio amžiaus metais krentant sniegui ir kraustantis tautoms, žvangant ginklams, bet mūzoms neužsičiaupiant, dar vis liekame, ačiū Dievui, Jo ramiu užutėkiu, Šiaurės Atėnais. Todėl pasižiūrėkime į gimtąjį kultūrinį peizažą iš tolėliau...
Ir nustokime kabintis į tą varganą duonos kąsnį, į darbo / kūrybos vietą. Atsisakykime vegetacijos – savųjų „universitetų“, pristeigtų Lietuvėlėj ant kiekvieno kampo.
Susiskaičiuokime visi, suskaičiuokime padorius autorius, ir plaukai pasišiauš.
Tikra tiesa, patys ne tik kad neperskaitome tos išsikerojusios kultūrinės spaudos, bet netgi jos neatsiverčiame, greitai prasukame su pele. Dešimt metų (nuo 2000-ųjų) laikiau pareiga ir būtinybe bibliotekoje perversti ją visą, o tada jau režisuoti / montuoti savo laikraštį, savo „Šiaurės Atėnus“. Ir jau tada sakiau: „Ei, mūsų per daug.“
Darykime vieną ir stiprų, ir su aukšta kartele – ne tik sau, bet ir kitiems! Tiems, kurie ėjo pro akciją Kudirkos aikštėje ir nė kiek nesidomėjo ja – ir negalėjo domėtis.
Sukurkime VIENĄ VIENINTELĮ solidų ir įperkamą popierinį kultūros leidinį (mano galva, storą savaitinį laikraštį), vieną pakankamai valstybės remiamą nacionalinę „sceną“, kurią gerbtume ir mes patys, ir publika. O kitus kažkam brangius pavadinimus, jei taip reikia, išsaugokime internetiniame „pogrindyje“.
Nėra valstybinės galios ir proto tai padaryti, tad ryžkimės patys. Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.
