VDU Lietuvių kalbos katedros profesorė Rūta Petrauskaitė pridūrė, kad mes labai daug ką kopijuojame ir blogiausia, kad tą darome net nejausdami. Todėl, pabrėžė ji, reikia sąmoningai kalbėti, klausyti ir turėti tam tikras nuostatas. Juk, pavyzdžiui, teisės kalba, administraciniai raštai sudaryti vien iš klišių, o jei kas labai nuo jų pavargsta, tegul skaito poeziją.
– Ponia R.Petrauskaite, kas yra kalbos klišė?
R.Petrauskaitė: Kalbos klišė yra labai įdomus kalbos reiškinys, kuris iš esmės atspindi kalbos esmę. Didžioji mūsų kalbos dalis, kad ir kaip mums keistai atrodytų, yra sudaryta iš sustabarėjusių pastovių žodžių junginių, frazių, ilgesnių atkarpų. Bet jos yra nevertinamos nei teigiamai, nei neigiamai – jos egzistuoja. Tai yra patarlės, priežodžiai, įvairūs pasakymai, frazeologiniai žodžių junginiai, mandagumo frazės. Jų labai daug.
O klišės turi neigiamą vertinimą, į jų apibrėžtį įeina tai, kad jos yra banalios, atsibodusios, visiems labai gerai žinomos dėl to, kad pernelyg dažnai vartojamos. Bet mes dažnai ir kitus dalykus vartojame. Taigi labai įdomus klausimas, kodėl vieni dalykai (pasisveikinimas, atsisveikinimas, linkėjimų perdavimas, kai kurie frazeologizmai) mums neatrodo klišės, o tam tikri tampa nemėgstami, kaip sakoma, suklišėja.
– Ar tai dažniausiai būna frazės, kurias mes nuolat matome ir girdime žiniasklaidoje?
R.Petrauskaitė: Taip, dažniausiai žiniasklaidoje arba šiaip kokiuose raštuose, dokumentuose, kurie visų labai skaitomi.
– Pone P.Garbačiauskai, ar yra kokių nors klišių, frazių, kurios jus labai erzina?
P.Garbačiauskas: Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kad, kaip minėjo profesorė, be klišių mes apskritai neišsiverstume. Norėčiau pabrėžti, kad mūsų vertinimas, ar atsibodusios klišės, ar ne, labiausiai priklauso tiek nuo kalbėtojo, tiek nuo klausytojo išsilavinimo, kitaip tariant, komunikacinio veiksmo dalyvių supratimo. O žiniasklaidoje pasitaikančios klišės, be jokios abejonės, yra įvardijamos pirmiausia, nes jos pastebimiausios ir labiausiai visiems bado akis. Tai ir pagarsėjusios „kainų pasiutpolkės“, ir „minti teismų slenksčius“, ir „šurmuliavimai“, ir „susprogdinimai tam tikrų bombų internete“, ir t. t. Labai išsilavinęs, labai jautrus kalbai žmogus tikrai vengs kalbėti tokiomis frazėmis arba tiesiog pašmaikštaus tą klišę demaskuodamas, pavyzdžiui, pasakys „cha, kaip visiems labai gerai žinoma, šiandien lyja kaip iš kibiro“ arba „kaip visi esame ne kartą girdėję, tas ar ta mina teismų slenksčius“. Ir iš karto ta klišė yra nebe klišė.
– Kai kurie JAV universitetai siūlo frazių, kurių reikėtų šiemet atsisakyti, sąrašą. Galbūt mes irgi galime paieškoti žodžių, kurių 2016 m. galėtume nebevartoti?
P.Garbačiauskas: Manau, kad būtų tiek sąrašų, kiek ir jų sudarytojų, nes tai visiškai subjektyvu – vienam bado akis vieni dalykai, kitiems – kiti. Pavyzdžiui, man labai bado akis, atrodytų, visiškai nekaltai į kalbos apyvartą įėjusi žurnalisto Andriaus Užkalnio mada kalbėti ir rašyti netaisyklingai, specialiai kraipant žodžius, tarkim, „duskit pavidolei“, „reikia kažką dariti“ ir t. t. Turbūt niekas net nesitikėjo, kad tai įgaus tokį kone epideminį mastą, ir jau netgi aptinku kartais žmones sakant – gal baikim jau, liaukimės. Tai irgi jau tapo tam tikra kliše.
Aš mieliau norėčiau, kad tai nebūtų tapę klišėmis, bet kad jau tapo, tai tapo. Kalba juk yra gyvas organizmas, apie tai galime kalbėti lygiai taip pat, kaip ir apie bet kokį kitą visa apimantį socialinį institutą, kaip, tarkim, religija. Kalba gyvuoja tol, kol gyvuoja ja kalbančių bendruomenė, tai yra jos susitarimas. Iš principo visa, kas pasiekia komunikacinį tikslą, yra gerai ir netgi nevengtina. O visa kita yra skonio dalykas.
– Ar klišės keičiasi?
R.Petrauskaitė: Taip, juk čia kalbos mados, ir tai visai suprantama. Kuo anksčiau pastebime, kad jau per daug, jau prisisotinome, tuo geriau – tuo mažiau jos įsivyrauja, sustabarėja. Man pačiai kliūva ne tiek pernelyg dažnai vartojami bet kokie žodžiai ar žodžių junginiai (žinoma, įkyru, bet pakentėti galima), bet tada, kai jie vartojami absoliučiai nelogiškai, netinkamai. Tada supranti, kaip daug žmonių tiesiog mėgdžioja vieni kitus, nepagalvodami, ką sako.
Geriausias pavyzdys – labai paplitęs žodis „pakankamai“, ypač kai jis yra vartojamas su neigiamos reikšmės žodžiais. Tarkim, „šaligatviai buvo pakankamai slidūs ir jis griūdamas susilaužė koją“. Juk atrodo, kad turėtų būti visiškai kitaip, juk nebuvo tyčia daroma, kad šaligatviai būtų slidūs ir kažkas nusilaužtų koją. Arba „mes uždirbame pakankamai mažai“ – tada mums turi ir pakakti tiek, kiek uždirbame. Į tokį žmogų, kuris kalba nemąstydamas, iš karto atkreipi dėmesį ir pagalvoji – o aš jo į darbą tikriausiai nepriimčiau, jeigu jis ateitų į žodinį interviu.
– Kodėl tų klišių taip sunku atsisakyti?
R.Petrauskaitė: Nes mūsų kalba yra konstruojama, kuriama ir suvokiama tam tikrais blokais. Tai vadinamasis frazeologinis kalbos konstravimo principas. Įsivaizduokite, kad statote namą iš plytų arba iš didesnių blokelių, o mūsų kalba yra ir iš to, ir iš to. Bet tų blokelių yra daugiau ir mums paprasčiau – mes paimame frazę, kurią esame įpratę girdėti arba sakyti, ir iš karto sugeneruojame tam tikrą kalbos dalį. Tokių frazių, pasirenkamų vienu metu, kai pasirenkami keli žodžiai iš karto, yra labai daug, ir tai lengvina mūsų dalią. Lygiai taip pat kaip automatiniai judesiai – ar kiekvieną kartą prisimenate, kaip užrakinote duris? Tiesiog darai tą ir darai. Lygiai taip pat ir kalba. Todėl tuo svarbiau sąmoningai kalbėti, klausyti, ką kalbi, žinoti, ką nori pasakyti.
– Ar šiais technologijų laikais iš tiesų klišių klausimas aktualesnis negu anksčiau?
R.Petrauskaitė: Be abejo, nes mes labai daug ką kopijuojame suprasdami, nesuprasdami, teisėtai, neteisėtai ir blogiausia, kad tą darome net nejausdami. Aš kviečiu sąmoningai kalbėti, klausyti ir turėti tam tikras nuostatas. Juk yra tam tikri žanrai, stiliai, teisės kalba, administraciniai raštai – jie vien iš klišių sudaryti, tad ten jų ir vieta. O jei kas labai pavargsta nuo klišių, prašom, skaitykit poeziją.
LRT RADIJO laida „Kita tema“
