– Apie monsinjorą parašyta ne viena knyga. Kodėl to ėmėtės ir Jūs?
– Su juo bendravau nuo 1989 m. Man dabar atrodo, kad tai draugystė, bet iš tikrųjų tai buvo žmogaus milžino [...] dėmesys vaikui. Kadangi bendravome ilgą laiką, o aš negalėjau dalyvauti jo laidotuvėse, nes tuo metu studijavau Jungtinėje Karalystėje ir neparašiau savo atsiminimų dalies į Rašytojų sąjungos leistą knygą, nutariau grąžinti monsinjorui skolą. Tai ir padariau.
– Literatūrologas Valentinas Sventickas taip rašo: „Literatūros apie monsinjorą K. Vasiliauską esama, taigi naujos knygos autorei reikėjo rasti savo kelią. Rado. R. Sakalauskaitė sutramdė jausmus ir pasuko gerąja prasme objektyvaus pasakojimo keliu. Galėjo atsitikti ir kitaip, nes ji pati priklausė monsinjorui artimų žmonių ratui.“ Kaip pavyko sutramdyti jausmus?
– Keli žmonės, kurie perskaitė knygą, sakė – nesijaučia tavęs, nepabrėži savo dalyvavimo. Manau, kad kitaip ir negalėjo būti, nes, išėjus monsinjorui, suvokiu jo svarbą, jo reikšmę ir Lietuvos valstybės, ir Bažnyčios gyvenime. Negalėjau elgtis kitaip. Kas aš tokia, kad rašyčiau „monsinjoras yra...“? Tai būtų nerimta ir nesolidu. Man atrodo, iki galo mes jo reikšmės ir prasmės dar nesuvokiame.
– Koks Jums atmintyje išliko monsinjoras?
– Iš jo galima mokytis daug įvairių dalykų. Net ir šį rytą, valydama automobilį, suvokiau, kad geresnio laiko knygai apie monsinjorą, kuris kalėjo ten, kur 60 laipsnių šaltis, nesugalvosi. Dejuojame, kad vienas ar kitas negali praleisti Kalėdų Kanarų salose, o jie džiaugėsi mažais dalykais, net tais, kuriuos turėjo lageryje. Grįžęs iš anglių šachtos, monsinjoras džiaugėsi, kad turėjo daug knygų, buvo laisvas. To neturėjo Lietuvos gyventojai. Jis turėjo begalę bendraminčių.
Mane nudžiugino, kai rinkdama medžiagą nuvažiavau į Latvijos Ždanovo kolchozą, kuriame monsinjoro nebuvo 50 metų. Apie jį žmonės kalbėjo taip, tarsi tik vakar jis iš ten išvažiavo. Sakė – pasirodė kaip koks šviesos spindulys ir vėl išnyko, iki jo ir po jo tokio žmogaus nebuvo. Renkant medžiagą, teko sutikti begalę žmonių. Būdavo, kad žmonės paniurę, pavargę, bet, tik išgirdę monsinjoro vardą, visi tarsi nusimesdavo kupras, veide vėl atsirasdavo šypsena.
– Kodėl taip yra?
– Nes žmonės neišlieka, bet mums lieka bendravimo su jais įspūdis, kuris ir yra, ko gero, tikroji vertybė.
– Monsinjorą K. Vasiliauską pažinojo labai daug žmonių, jis buvo labai atviras. Koks buvo Jūsų bendravimas? Jūs buvote gana artimi draugai?
– Visaip bendravome. Su juo susipažinau, kai monsinjoras buvo Arkikatedros klebonu. Pradžioje, kaip jis sakydavo, bendravo valdiškoje teritorijoje, bažnyčioje, o paskui perėjome į namus. Jis grįždavo iš Arkikatedros 10 val. ryto, valgydavo pusryčius – ir aš prie to paties stalo. Jis mane maitindavo. Pasakodavo, dalindavosi.
Kaip sakote, jis buvo atviras. Būdavo, kad aš jį parveždavau iš vieno ar kito renginio ir laukdavau, nes išsirikiuodavo eilutė žmonių, kuri kalbindavo monsinjorą. Jis 20–30 min. su vienu žmogumi kalbėdavosi. Veždama namo klausdavau – monsinjore, kas ten toks buvo? Jis sakydavo – kad aš žinočiau. Tai parodo, kad jis visiems skyrė dėmesio, todėl jo toks palikimas.
Dar noriu pasidalinti monsinjoro palikimo dalimi. Kūčių rytą Plikių bažnyčioje, užėjusi pas pažįstamą kleboną Antaną Mačių, padovanojau jam knygą. Atėjo moteriškė su dviem mergaitėmis ir ėmė vartyti tą knygą. Joje yra monsinjoro klasės nuotrauka, kurioje vienos mergaitės pavardės nežinojau. Ta moteris, bevartydama knygą, sako – čia mano močiutė. Galvoju – Plikiuose, Žemaitijos užkampy, atsiranda monsinjoro klasės draugės palikuonių.
– Knygoje yra daug citatų. Be to, tai biografinė knyga, kurioje gausu faktų. Kaip rinkotės medžiagą?
– Esu dėkinga monsinjoro brolio šeimai, kurie man davė niekur neskelbtus monsinjoro laiškus, rašytus ir iš kunigų seminarijos, ir iš lagerio, ir iš Varėnos – jo pirmosios parapijos. Teko perskaityti bylas. Nesinori, kad kažkas sakytų „pasitelkė prisiminimus ir parašė viską, ką nori“, todėl citatų yra daug. Norėjau būti tiksli, nes ir monsinjoras mane įpareigojo tokia būti. Puikiai prisimenu, kaip kiekviename pamoksle jis pasakydavo 10 citatų. Kitokia knyga negalėjo būti. Dar nemažai nepanaudotos medžiagos liko.
– Ar rašant knygą buvo kažkokių momentų, kurie ypač įstrigo? Kas sunkiau atgulė į knygą?
– Manau, kad Dangus mane globojo, nes radau Ždanovo kolūkį. Niekas nemanė, kad galiu jį rasti, būdama Latvijoje, nes dabartiniai gyventojai nežino, kur buvo tas Ždanovo kolūkis. [...] Sutikau vienuolę Daugpilyje, kuri priglaudė monsinjorą. Jis tris paras miegojo kapinėse. Ji praktiškai jį išgelbėjo. Jis pasakojo – buvo viena akimirka, kai eidamas per Dauguvą galvojau, ar nereikia man baigti gyvenimo. Jis perėjo ir ugnį, ir vandenį ir liko visus mylintis ir visiems atlaidus.
