„Ar jūs remiate tik Lietuvos dailininkus, bet ne Lietuvos architektus?“ – priekaištu atmieštas klausimas milijonieriui Viktorui Butkui nuskambėjo naujajam modernaus meno centro pastatui skirtoje diskusijoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.
Beje, jos metu paaiškėjo, kad ir centro įkūrėjų pora ne visuomet priima sprendimus be diskusijų. Danguolė Butkienė prisipažino, kad ji būtų linkusi ieškoti tinkamo lietuvių architektų projekto.
Šiuolaikinio meno centro skaitykla diskusijos metu buvo sausakimša. Toks dėmesys konkrečių mecenatų sprendimui susijęs ir su tuo, kad tų mecenatų ar filantropų mūsų šalyje vis dar yra tiek mažai, kad jiems suskaičiuoti nereikia jokios išmanios technikos – užtenka poros rankų pirštų.
Tai liudija ir Labdaringos pagalbos fondo „Charities Aid Foundation“ sudaromas pasaulinio dosnumo indeksas „World Giving Index“, pagal kurį pernai Lietuva užėmė 119 vietą iš 133 šalių (Latvija – 89, Estija – 103).
Tačiau net ir dvidešimt ketvirta vieta nuo galo nerodo realios padėties kultūros sferoje. Juk tai tik bendras dosnumo indeksas. Kaip liudija tyrimų duomenys, lietuviai pirmiausia linkę aukoti sveikatos ir socialinės apsaugos reikmėms, paskui – vaikų ir jaunimo laisvalaikiui, švietimui ir aplinkos apsaugai. Ir tik mažiau nei penktadalis (17 procentų) to kuklaus paramos pyragėlio tenka kultūrai.
Kodėl verslininkai taip nenoriai remia kultūrą, neseniai pabandė išsiaiškinti kitos diskusijos rengėjai. Jie į problemą pažvelgė iš vidaus, nes pokalbis vyko ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Inovatorių bazėje labdaringo alumnų vakaro metu. Salėje – gabius studentus iš neturtingų šeimų norintys paremti šios mokslo įstaigos absolventai, verslininkai.
„Kultūros ir švietimo mecenavimas Lietuvoje: verslo interesas ar altruizmas?“ – atvirai klausė vakaro rengėjai, pasikvietę į diskusiją „Agrokoncerno“ įmonės grupės vadovą ir žinomą kultūros mecenatą Ramūną Karbauskį, buvusį kultūros ministrą Arūną Gelūną, Modernaus meno centro steigėją ir buvusį biotechnologijų kompanijos „Fermentas“ vadovą V.Butkų bei „Lindorff Business Services“ generalinę direktorę, ilgametę ISM 100 talentų stipendijų steigėją Sigutę Seeman.
Beveik valandą trukusi diskusija atskleidė, kad ir patys mecenatai savo kultūrinę misiją suvokia skirtingai. R.Karbauskiui, kuris ne sykį pabrėžė esąs ne vadybininkas, o agronomas, svarbiausia – socialiniai Lietuvos kaimo reikalai. Tačiau jam visiškai aišku, kad vien sveikatos apsauga ir antialkoholine propaganda liūdno šiuolaikinio kaimo peizažo neįmanoma pakeisti.
Kultūra – festivalis, televizijos serialas ar profesionalus Naisių vasaros teatras – svarbi šio politiko, verslininko ir mecenato susikurtos ateities Lietuvos vizijos dalis. Jis pabrėžė, kad remia būtent profesionaliąją kultūrą, o ne įvairiausių mėgėjų sumanymus. Neatsitiktinai šį spalį Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje Naisių vasaros teatras pelnė prizą už geriausią nacionalinės tematikos spektaklį „Locna laimė. Žemaitė“.
Šio mecenato sumanymas – ne tik miestus, bet ir Lietuvos kaimus paversti kultūros židiniais. Todėl šiemet startavo jo sumanytas Mažųjų kultūros sostinių projektas, kuris skatina kaimo bendruomenes varžytis dėl šio titulo ir didesnio jų kultūrinių projektų finansavimo. Ta proga Naisiuose buvo supiltas naujas piliakalnis, kuris virto festivaliams ir kitiems didesniems renginiams tinkama „Baltų arena“.
R.Karbauskio manymu, parama kultūrai – tai pirmiausia investicijos į jos sklaidą šalyje. Jam nesuprantama, kodėl Lietuvos kultūros sostinėmis išrinktų miestų renginiai apsiriboja to miesto ribomis. Pasak mecenato, visiška nesąmonė, kad Kultūros sostine tapusio Panevėžio teatrai iš to projekto biudžeto visiškai negavo lėšų gastrolėms ne tik kur nors toliau, bet ir Lietuvoje.
Kiek kitaip mecenavimo prasmę suvokia Modernaus meno centro steigėjas V.Butkus. Į meno sceną jis atkreipė dėmesį tuomet, kai pardavęs savo biotechnologijų įmonę „Fermentas“, tapo milijonieriumi, kuris pagal pardavimo sutartį nebegali dirbti pamėgtoje srityje. Didžiąją dalį lėšų investavęs į įvairius verslus, mecenatas ėmė žvalgytis, kuo galėtų prisidėti ir prie savo šalies gerovės.
V.Butkų šokiravo tas faktas, jog nuo pat nepriklausomybės atgavimo Lietuvos muziejai beveik negauna iš valstybės lėšų savo fondams papildyti. Todėl geriausi lietuvių dailininkų darbai ilgainiui iškeliauja į kitas šalis, net už Atlanto. Milijonieriais tapusių Butkų šeima pasišovė sustabdyti tą kultūros nuotėkį ir per gana trumpą laiką sukaupė solidžią lietuviško meno kolekciją, kurioje – virš keturių tūkstančių kūrinių. Kitas žingsnis – savo lėšomis pastatyti muziejų įsigytame sklype, kuriame šiuo metu stovi apleistas legendinis kino teatras „Lietuva“.
Būdamas geras vadybininkas V.Butkus solidžiai ISM publikai nesekė pasakų apie didžiulį pelną, kurį atneša investicijos į meną. Klausimas iš auditorijos, ar filantropija gali būti ir verslas, jam sukėlė tik šypseną. Mecenatas, kaip ir daugelis tą vakarą salėje buvusių verslininkų, puikiai žino, kad realaus pelno investicijos į kultūrą niekuomet neatneš.
Todėl jis atvirai atsakė, kad filantropija – ne verslas, o verslas – ne filantropija. Juk jų tikslai – visai skirtingi. V.Butkus net sugalvojo specialų žodį, kuriuo vadina kultūros paramai išleistas lėšas, – „išvesticijos“. Tai tiesiog išlaidos, kurios verslo prasme niekuomet tiesiogiai neatsipirks.
Tačiau ar mes visuomet laukiame, kad atsipirktų šypsena ar geras žodis, skirti savo artimui? Nors niekas iš vakaro dalyvių to tiesiai nepasakė, tačiau buvo aišku, kad filantropija tiems žmonėms – tai galimybė dalintis, paremti, padėti. Ir niekas negalėtų pasakyti, kad tai žmogui atneša mažiau džiaugsmo nei ilga skaičių virtinė banko sąskaitoje. Užtenka pamatyti Butkų šeimą per geros parodos atidarymą, kad suvoktum, jog šiems žmonėms tikrai smagu gero meno, įdomių menininkų ir kolegų kolekcininkų draugijoje.
Meno rėmimą V.Butkus suvokia ir kaip tam tikrą pareigą savo šalies kultūrai, tautos identitetui. Jis net neabejoja, kad kultūra yra būtent tas veiksnys, kuris leidžia tautai išlikti, sąmoningai susieti savo gyvenimą su būtent šiuo pasaulio kampeliu ir išauginti vaikus savo žemės patriotais, kurie turėtų savitą – lietuvišką – kultūrinį identitetą.
Akivaizdu, kad lietuviškos kultūros nesukurs niekas kitas, tik Lietuvos menininkai, kad ir kaip jų darbai erzintų daugelį žmonių. Tai dar kartą patvirtino šių metų Nacionalinės premijos skyrimas vamzdžiu pravardžiuojamos „Krantinės arkos“ autoriui Vladui Urbanavičiui. Ir nors privačiose kolekcijose bei Lietuvos bažnyčiose esantys šio skulptoriaus kūriniai iš karto pabrango, tačiau kažin ar jų savininkai stengsis iš to pasipelnyti.
