Teatras „Šiupinys“: kaip studentai šaipėsi iš sovietų valdžios

Šeštadienį Vilniaus Gedimino technikos universiteto rūmuose Saulėtekio alėjoje vėl griaudės juokas – buvusio Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI) studentų estradinio teatro „Šiupinys“ artistai ir režisieriai minės 40 metų sukaktį.

Tiek metų praėjo, kai Jaunimo teatro aktoriaus Rimgaudo Karvelio suburta studentų trupė žengė į sceną ir parodė tikrą žemaitišką šiupinį primenančią programą, kurioje susipynė šokis, daina, ekscentrika, miniatiūros.

Sukakties proga bus parodytas iš archyvinių kadrų sumontuotas filmas, kuriame užfiksuoti teatro šmaikščiausių programų epizodai. Ir ne vien tai – dabar jau solidūs verslininkai, inžinieriai, statybininkai prisimins aktorinę patirtį ir vėl scenoje persikūnys į personažus.

Mintis kurti humoristinę trupę kilo tuomečiame VISI, bet pagalbos paprašyta profesionalų. Pas Jaunimo teatro aktorių R.Karvelį atėjo estetikos dėstytojas Algirdas Gaižutis ir išdėstė rūpestį: „Turime „Hiperbolę“, turime Justino Jonušo pučiamųjų orkestrą, šokių kolektyvą, o humoro nėra. Ar negalėtumėte padėti įkurti agitbrigadą.“

Humoro kolektyvai, vadinti agitbrigadomis, anuomet buvo labai populiarūs, vykdavo jų varžytuvės, koncertai. Bet R.Karvelio ši mintis nesužavėjo ir jis pasiūlė kitą žanrą – miniatiūrų teatrą, kuriame kur kas daugiau laisvės ir kūrybiškumo.

Institutui tai tiko ir 1975 metų po atrankos, į kurią sugužėjo pilna salė pretendentų, buvo įkurtas „Šiupinys“, netrukus pamėgtas ne tik Lietuvoje, bet kitose anuometės Sovietų Sąjungos šalyse.

Kas lėmė „Šiupinio“ populiarumą? R.Karvelis pirmiausia mini talentingus, darbščius, improvizuoti gebančius ir humorą jausmą turinčius studentus.

Bet ne mažiau svarbi ir trupės spektaklių tematika. Parodijos, į teatrališką rūbą įvilktos aktualijos, pasišaipymai iš sovietinės tikrovės atitiko publikos lūkesčius.

„Kalbėjome užuominomis, Ezopo kalba, bet žiūrovai viską suprasdavo“, – pabrėžė R.Karvelis.

Temų buvo į valias: amžinas paprasčiausių prekių trūkumas, kyšiai, akių dūmimas, pompastiškos kalbos apie klestinčią šalį – viskas tapdavo šmaikščių miniatiūrų temomis. Tekstus kūrė profesionalūs autoriai Juozas Montvila, Alma Karosaitė, Kazys Bagdonavičius, Gediminas Astrauskas, kiti, bet aktoriai su režisieriumi improvizuodami juos papildydavo.

Štai vienos miniatiūros apmatai: grupės ABBA nariais nugrimuoti artistai dainuoja apie „tirštą“ kavą: „Kai trečią kartą permala, drumzlinos kavos pakiš, automatas daro piš.“ Dabartinė karta, ko gero, nė nesuprastų, kad čia kalbama apie sumanių sovietinių „bufetavų“ būdą užsidirbti -- trečią kartą užplikyti tas pačias maltas kavos pupeles.

O štai miniatiūra „Na, palauk!“, kurios veikėjai ne kalba, o bendrauja lojimu, urzgimu, siūlo kyšius kaulais, sukėlė net cenzorių įtarimą. „Ar tas šuo, kurį vaidina Albinas Arkauskas, kartais ne Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininkas?“ – sulaukė klausimo R.Karvelis.

„Ką jūs, – purtė galvą režisierius. – Juk čia „Na, palauk!“, visoje Sovietų Sąjungoje populiariausio animacinio filmo herojai.

„Bet kodėl jie ten loja?“ – toliau kamantinėjo prievaizdas.

„Tai tegul loja, nes jei pradės kalbėti, gali būti blogiau“, – išsisuko režisierius.

„Jie vaidyba, intonacijomis pasakydavo, kas gerai, kas blogai. Ir niekas negalėjo prikibti. Mums sekėsi, gavome net liaudies teatro vardą“, – ilgesingai prisiminė R.Karvelis.

Programa „Na, palauk!“ atkreipė dėmesį ir tarptautiniame studentų miniatiūrų teatrų festivalyje Odesoje.

„Nuvežėme programą „Na, palauk“. Spektakliui prasidėjus pakyla uždanga, o mes turėjome dar vieną sceną ir išpaišytą užuolaidą. Žiuri dirbo garsus rusų aktorius Olegas Tabakovas. Per aptarimą aktorius pareiškė: „Lietuviai čia parodijuoja tai, kas dedasi už geležinės uždangos.“ Visi žiuri nariai net susigūžė, o jam kas – jis garsenybė, gali sakyti, ką nori“, – senų laikų prisiminimus atmintyje atgaivino V.Kontrauskas.

Beje, vilniečių kolektyvas tuomet laimėjo konkursą ir tapo ypač geidžiamas įvairiausiuose festivaliuose, konkursuose, su savo spektakliais apkeliavo visą plačiąją Sovietų Sąjungą.

Verslininkas V.Kontrauskas buvo vienas pirmųjų ir pagrindinių „Šiupinio“ artistų. Jau per atranką po pirmakursio studento suvaidintos rusų komiko Arkadijaus Raikino miniatiūros „Graikų salėje“, R.Karvelis ištiesė rankas ir sušuko: „Vaceli, tu artistas.“

„Ir viskas – nuo to laiko su maestro neišskiriami 40 metų. Jis man kaip tėvas“, – džiaugėsi V.Kontrauskas.

Jiedu su bendrakursiu Vytautu Kupliausku buvo pagrindinis trupės duetas: persikūnydavo į žioploką profesorių ir apsukrų studentą, vilką ir zuikį. du senus sklerotikus ir kitus personažus.

Režisieriai Eimuntas Nekrošius ir Dalia Tamulevičiūtė, pamatę per televizorių vaidinantį Vaclovą, R.Karveliui jį gyrė išsijuosę: „Kokį gerą artistą turi! Lietuvoje tokių charakterinių aktorių nėra: herojų, meilužių pilna, o čia taip gerai charakterius vaidina. Pakalbėk, gal norės stoti į Konservatoriją?“

Dabar V.Kontrauskas prisipažįsta, kad tokia mintis buvo šovusi į galvą, bet kai prasitarė apie tai namiškiams, tėvas it kirviu nukirto: „Pirma baigi VISI, o tada gali eiti į visas keturias puses.“

Taip V.Kontrauskas tapo diplomuotu inžinieriumi statybininku, bet artistiškumas jam įaugęs į kraują.

„Ar artistiškumas praverčia versle?“ – pasiteiravau restorano „Ida Basar“ savininko.

„Jeigu žmogus turi humoro jausmą, jis yra geras, supranta ir kitus. Tada ir jį supranta. Žmogus su humoru – tai sveikas požiūris į gyvenimą, į pasaulį“, – įsitikinęs V.Kontrauskas.

Studentų estradinio miniatiūrų teatro „Šiupinys“ 40-metis. Lapkričio 21 d. 14 val. VGTU rūmai (Saulėtekio al. 11).