Susipynė geri ir blogi įspūdžiai
Prieš kelias savaites iš Vidurio Ukrainos Kirovohrado mieste vykusios teatro meno šventės grįžęs Lėlių vežimo teatro septynių narių kolektyvas nė nežinojo, kaip vertinti savo kelionę: ukrainiečiai mieste buvo malonūs, draugiški, visus sužavėjo jų patriotiškumas, tačiau aktoriai šešias valandas pasienyje stovėjo eilėje nežinia dėl ko, ligoninėje negavo norimos pagalbos, kratėsi per kelio duobes taip, kad nebuvo aišku, ar automobilis liks sveikas, rašo portalas panskliautas.lt.
Nors teatralų aplankytas miestas yra toliau nuo karinių neramumų krečiamos zonos, karo baimė buvo juntama ir ten. Maždaug 30 to regiono karių žuvo kovodami už savo šalį ir dabar jų nuotraukos sukabintos aikštėje, o apačioje sukrauti gėlių vainikai.
„Ukrainiečiams neramu, jie visi susispietę, rodo meilę savo šaliai, nežino, kuo čia viskas baigsis, ir stebisi, kaip taip greitai buvo supriešintos dvi šalys“, – pasakojo Lėlių vežimo teatro direktorius Antanas Markuckis.
Direktorius jau anksčiau žavėjosi šalies vėliavos spalvomis dažytais tiltais, bet dabar jį nustebino miela smulkmena, kai vienos degalinės aikštelės kraštai taip pat buvo nudažyti geltona ir mėlyna spalvomis.
„Kad taip lietuviai mylėtų savo vėliavą. O šūkis „Šlovė Ukrainai“ ukrainiečiams jau kaip kokia malda, tik pasakai jį, tuoj visi atsiliepia“, – sakė A.Markuckis.
Pareigūnės – kaip ant podiumo
Papulti į karinę zoną teatralai niekaip negalėjo, nes į festivalį važiavo pro nepavojingus regionus. Baisu prieš kelionę lėlininkams nebuvo, nes į Ukrainą šįmet jie vyko jau trečią kartą.
„Bet nutarėme, kad dabar darysime pertrauką. Prie Lenkijos ir Ukrainos sienos stovėjome 6 valandas, muitininkai ir pasieniečiai tik suko ratus aplinkui ir nieko mums neaiškino. Moterys pareigūnės buvo su proginėmis šukuosenomis, vilkėjo trumpus sijonus ir vaikščiojo tarsi podiumu, vyrų rankos – kišenėse, o aplinkui viskas purvina, vien šiukšlės“, – baisėjosi A.Markuckis.
Direktorius įsitikinęs, kad siena – valstybės veidrodis. Tad toks pareigūnų darbas ir šiukšlių kalnai pasienyje šalies, norinčios būti Europos Sąjungos nare, nepuošia.
Jis neslėpė, kad anksčiau teatralams reikėdavo ir mokėti už tai, kad kuo greičiau ukrainiečiai juos praleistų pro sieną, nes tekdavo laukti ir 10 valandų. Bet pernai, užpernai situacija buvo pasitaisiusi, kyšių nebereikėjo brukti.
„Nežinau, gal ne ta pamaina dirbo ir ne kasdien taip ilgai laiko žmones. Bet per dieną pasienis tiek neapsišiukšlintų“, – kalbėjo teatro vadovas.
Kelias – tarsi vyniotinis
Po niūrių nuotaikų pasienyje vėliau laukė ir kitos staigmenos: važiuodami nuo Kijevo jie papuolė į tokį kelią, kuriame buvo duobė po duobės. O duobės – milžiniškos.
„100 kilometrų važiavome daugiau nei 6 valandas. Tokio kelio ruožo dar neteko matyti – duobės ten dviejų metrų pločio ir metro gylio, o asfaltas nuo karščio ar nuo mašinų svorio pakelėse atsiknojęs, kai kur – kaip koks vyniotinis susiraitęs ir siekia net 1 metro aukštį“, – pasakojo A.Markuckis.
Nepasisekė kolektyvui ir vieno miestelio ligoninėje. Važiuojant vienam kolegų suskaudo skrandį, o vaistų jis neturėjo. Bet jis buvo apsidraudęs, tad A.Markuckis sustojo pakelėje pasitaikiusioje ligoninėje.
Tačiau čia pagalbos niekas nesuteikė: moteriškė ant paprasto lapelio užrašė, kokių vaistų jiems reikia nusipirkti, ir liepė eiti į ligoninėje esančią vaistinę. O ten niekas neturėjo grąžos iš 1 euro ir todėl vaistų nedavė.
„Tai paprasti atvejai, kur daug kas priklauso nuo žmogaus, o ne valdžios. Manau, gal geras ukrainiečių noras stoti į ES, tačiau jiems reikia išmokti ne tik imti, bet ir duoti“, – svarstė A.Markuckis.
