Grįžus iš parodos tikėjausi internetinėje žiniasklaidoje sužinoti, kaip pavyko tas pirmasis didžiausias protestas pokrizinėje Lietuvoje, kaip ta žiniasklaida anksčiau ir skelbė. Tačiau interneto portalai apie tai visiškai tylėjo – lyg nebūtų nieko buvę. Rašė apie nežinomą ponią, kurią iš vieno vakarėlio išgrūdo kita nežinoma, išdavinėjo moteriško orgazmo paslaptis, sekė pasakas apie nusipelniusius banditėlius, itin plačiai aiškinosi krepšinio prognozes ir vos menkiau komentavo Rusijos prezidento galbūt pagalvotas mintis, tarsi jis būtų ir Lietuvos prezidentas. Ėmiau spėlioti, ar profsąjungų mitingo apskritai nebuvo, ar pasibaigė kaip 2009-aisiais? Visgi atkasus tą bulvariškai politinį sluoksnį pavyko rasti keletą tekstelių apie kelių politinių ekstravagantų susibūrimą prie Seimo ir reportažą apie plakatus. Nors net stambiu planu darytos nuotraukos nepaslėpė, kad už plakatų stovėjo ne šimtas žmonių.
O jau kitą dieną pasipylė kritika, kad mitingas buvo perteklinis, nereikalingas, beprasmis ir t.t. Taip kalbėjo ir politikai, ir komentatoriai, ir – logiška – darbdaviai, kurių žodžiuose galima būtų įžvelgti ir išgąsčio. Bet įdomiausia – ir apmaudžiausia – tai, kad visuomenės balsas, jos pareiškimas, ko ji nori ir su kuo nesutinka, buvo pavadintas pertekliniu.
Čia nekalbėsiu apie Darbo kodeksą ir jo straipsnius. Yra grynas faktas: į gatvę išėjo, kaip buvo pripažinta, bent 1000 žmonių ir pareiškė savo reikalavimus. Tai demokratinės šalies žiniasklaidai tapo nesuprantama ir ignoruotina. Bet tai ir logiška pasekmė, kurią paskelbė pranešimai: juk to nebuvo šešerius metus, o paskutinis baigėsi riaušėmis, teismais ir net kaltinimais kolaboravimu su šalies priešais. Galime ten ir dėti tašką: ši valstybė nustojo vystytis demokratine linkme 2009-aisiais. Nes vėliau bet koks visuomeniškesnis pakalbėjimas buvo prilyginamas bandymams destabilizuoti šalies padėtį. Valdžiai du ir triskart pakėlus mokesčius ir dar demonstratyviai nusisukus nuo žmonių, signalas buvo suprastas ir emigracija išaugo kelis kartus. Tai ne pasaulinės ekonominės krizės, o vienos vyriausybės pasekmės Lietuvai. Nes atėmus galimybę pareikalauti ir net pasisakyti, buvo atimta galimybė normaliai egzistuoti, nes šalia biologinių reikmių „homo sapiens“, kaip socialinė būtybė, turi ir poreikį komunikuoti.
Kodėl apie tai kalbu kultūros laidoje? Galima tiesioginė sąsaja, priminimas, kad krizė šioje sferoje tebesitęsia: mokesčiai kultūros renginiams kaip tada išaugo, taip ir nebuvo sumažinti (nors viešbučių verslui sumažėjo), o mokesčiai kultūros sferos darbuotojams Europos kultūros sostinės metais išaugo trigubai. Galima tai lyginti su kaimyninėmis šalimis ir pamatyti, kad kitur biudžetai kultūrai procentais bent dvigubai didesni, o emigracija taip pat nelygintina. Bet už pinigus yra svarbesnis visuomenės dalyvavimas savo pačios gyvenime, ir ypač tada, kai jis sprendžiamas.
Kalbėdamas apie profsąjungų mitingą galiu sutikti, kad tai ne visa visuomenė ir net ne didžioji jos dalis. Bet kokiai jos daliai atstovauja Seimas ir partijos? Tai nėra vien delegavimo klausimas. Pernai kilo diskusija dėl scenos meno įstatymo projekto, kuriame ketinta panaikinti neterminuotas sutartis. Tačiau pasipriešino valstybinių teatrų profsąjungų nariai, ir įstatymas esmingai pakeistas. Tačiau svarstyklės nebefeodalinėje santvarkoje yra ne su dviem lėkštėmis, kurių vienoje – mažiausiai užimti teatro aktoriai (nes užimtiems įstatymas buvo palankus), kitoje – Kultūros ministerija, kuri vėliau nusprendė būti gera visiems ir todėl į įstatymo taisymo grupę suleido visus nepatenkintuosius. Terminuotų sutarčių neliko, bet ir teatro vadovų kaita tapo beveik neįmanoma, nes faktiškai atsisakyta konkursų. Atvejis pamokantis, kad sutelktai reikalauti gali būti naudinga, tačiau pamoko ir to, kad balansas turi būti išlaikytas, ir šiose „varžybose“, kurios turėjo virsti polilogu, buvo ignoruota didžiausia visuomenės grupė – žiūrovai. T.y. tai, kam teatras ir egzistuoja. Šiandien jis egzistuoja dėl pačių menininkų, kaip ir visa mūsų kultūros – plačiąja prasme – politika orientuojasi į personalijas, o ne į įvairiausias visuomenės grupes.
Tai mitinio Aš ir Kitas mąstymo liekanos, pasakų lygmuo, kuriame geras kvailelis sutinka blogą princą, jaunas karalius priešinasi senam drakonui, o kapitalas dalijamasis tik viską atimant ar paveldint. Liekanos tokios gajos, kad pasakos keliasi į TV, į internetą – nuo amžinos jaunystės eliksyro receptų iki herojų paieškų, kurių tėra dvi grupės – turčiai (kitaip – „elitas“) ir degradavusieji („runkeliai“), nors dažniausiai būna abu viename. Visa likusi gyventojų dalis – arti 3 mln. – yra išmesta už interesų ribų. Ji – pasyvioji hipotetinė žiūrovė, kuria manipuliuojama ir kuriai siūlomi ne tekstai ar vaizdai, o reklama ir interneto klikai – tolesniam degradavimui užtikrinti ir taip gamintis būsimus herojus. Vadinasi, ji patenka ir į išsirinktosios valdžios užribį, nes šiai terūpi tai, kas rodoma bet kokiame ekrane.
Todėl natūralu, kad tos visuomenės nesuprogramuotos dalies išėjimas pareikšti savo norų valdžiai ir jai prijaučiantiems pasirodo pertekliniu – juk avinėliams galima derėtis tarp vilkų, keliauti kabinetiniais valdžios labirintais. O staiga tos paveldimos „dvaro“ taisyklės atmetamos, pasiūlomos savos: ar tai nėra žingsnis į priekį, jei demokratija pirmiausia yra sudėtingas pusių derinimas ir polilogas? Tik jį reikia kartais prisiminti.
Bandau įsivaizduoti 1915-ųjų Glazgo protestus. Anuomet antras imperijos miestas buvo pilnas nuomininkų, atvykusių į augančias gamyklas ir laivų statyklas iš kaimų ir miestelių, ir namų šeimininkai jiems siūlė drastiškas nuomos sąlygas. Per Pirmąjį pasaulinį karą nuomos kainos buvo dar sykį pakeltos. Nepaisydami nei laukinių kapitalistų taisyklių, nei tikro karo, visiški vargšai, o pirmiausia moterys, sukelia ant kojų 15 000, vėliau – 20 000 žmonių. Vyksta smulkūs mūšiai, kuomet antstoliai negali įeiti į namus, nes juos moterys apmėto nekaltomis miltų ir miltelių bombomis. Po nesmurtinio pasipriešinimo, trukusio pusę metų, valdžia su svarbiausia Glazgo jėga – prekybininkais ir namų šeimininkais – atsitraukia ir grąžina nuomos kainas į ikikarinį lygį. Taip dar labiau subręsta šalies profsąjungos, miestiečių savimonė, sutvirtinamas bendruomenės galios jausmas. Kai šiandien skaitau, kad Lietuvos profsąjungų vadas teigiamai vertina faktą, kad naujajame Darbo kodekse yra įrašyta teisė streikuoti – geriausiu atveju klausiu – o ką tos profsąjungos veikė anksčiau? Pieno milteliais balinosi kavą ir skaitė apie save „profsąjungos.lt“?
Artimesni laikai ir geografija. Vasarą lankiausi Anykščiuose, turistų dar neokupuotame kurorte. Mačiau, kaip kelių kartų žmonės keliavo į savo šventę, spėju, jiems kur kas svarbesnę už Dainų vakarą sostinės Vingio parke – į „Purpurinį vakarą“. Lyg kokiame sapne važiavau tobulu dviračių taku ant polių (žiniasklaida rašė apie jo suirimą, bet neradau apie atstatymą). Paplūdimyje su vietiniais paaugliais pasisveikinome ir maloniai pabendravome. O pakeliui sustojo mašina ir paklausė, ar mums ne į centrą. Regis, ten nebuvo nei valdžios, nei varžybų dėl bet kokios galios ir kapitalo, o žmonės sodybas prižiūri tiesiog – dėl grožio sau ir kitiems. Išvykdami iš Anykščių matėme mašinas, stovinčias keletą kilometrų į tik atidarytą lajų taką. Kitko važiuoti į šį miestelį, matyt, nėra ko. Mes riedėjome priešinga kryptimi ne tik tiesiogine prasme. O įvažiavus į Vilnių ir išvydus blizgų dangoraižinį kapitalizmą apėmė jausmas, kad du miestus skiria ne 110 kilometrų ir net ne gyvenimo ritmas. Atrodė, kad buvome kažkur toli už sienos. Galbūt Utopijoje. Arba jos galimybėje.
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
