„Honey Moon“ – tai projektas-tyrimas, pasitelktas kaip įžanginis šiuolaikinės baroko operos kūrimo etapas. Lietuvių dramaturgė G.Labanauskaitė-Diena ir latvių operos režisierė M.Zalyte, vilkėdamos baltomis barokinio stiliaus suknelėmis, išsiruošė į medaus mėnesio kelionę autostopu po Europą tam, kad išsiaiškintų, ką šiais laikais reiškia ir kaip reiškiasi barokas.
Savo eklektišku įvaizdžiu – barokui būdinga stilistinių priemonių gausa – „nuotakos“ siekė įsilieti į Europos miestų kasdienį gyvenimą. Šioje kelionėje itin reikšmingi tapo baroko kostiumai: tai ne tik pakeleivių dėmesį traukiantys šiems laikams kiek ekstravagantiški drabužiai, bet kartu ir savotiški scenos kostiumai, kuriuos vilkėdamos keliautojos tapo personažais čia pat kurdamos jų istorijas. Tokie kiekviename „sutranzuotame“ automobilyje spontaniškai kuriami fiktyvūs pasakojimai priartino mūsų metą prie baroko epochos – barokinis „apgaulės“ žaidimas tapo menine ir socialine provokacija.
Važiuodamos ten, kur veža pakeleivingi automobiliai, „nuotakos“, tarsi pačios atklydusios iš baroko, ieškojo savo vietos šiandieninėje Europoje. Naujai atsirandanti istorija, barokiškai susipynusi su skirtingų tautybių žmonėmis ir patirtimis, pasiūlė netikėtas idėjas ir naujas galimybes revizuoti praėjusios epochos operą.
Tikrasis medaus mėnuo „nuotakų“ laukia ateinančią vasarą, o šį rugpjūtį G.Labanauskaitė-Diena ir M.Zalyte bandomojoje „Honey Moon“ tyrimo išvykoje kaip tikra pora viena kitą „pasitikrino“. Kelionėje lydėję netikėtumai ir išbandymai paskatino naujas kūrinio koncepcijos paieškas. Per dešimt dienų kūrėjos peršoko visą Italiją – nuo šiaurinėje dalyje esančio Milano iki Kalabrijos regiono pačiuose šalies pietuose, pakeliui aplankė Romą, Florenciją, Padują ir Veneciją. Pastarasis miestas, puoselėjantis senąsias karnavalo ir kaukių tradicijas, atviriausiai priėmė barokinės „nuotakos“ rengiamus naktinius pasirodymus aikštėse ir gatvėse kaip šiam miestui itin derančią atrakciją. Ją užfiksavo tokia gausybė praeivių fotografuotų ir filmuotų vaizdų, kad net sunku įsivaizduoti, kaip plačiai medaus mėnesio „repeticija“ pasklido socialiniuose tinkluose.
Kelionėje kūrėjos susidūrė su iššūkiu, kad Italijoje keliauti autostopu draudžiama, todėl dalį maršruto teko įveikti ne pakeleivingomis mašinomis, o traukiniais, kuriuose lydėjo ne ką mažesni iššūkiai. Po bandomosios kelionės kūrybinei komandai tapo aiškiau, kaip toliau dėlioti būsimo medaus mėnesio maršrutą keliaujant autostopu, traukiniais, autobusais, kitomis transporto priemonėmis ir taip siekiant kuo įvairesnės patirties.
Anksčiau pakeleivingais automobiliais aktyviai keliaudavusi dramaturgė G.Labanauskaitė-Diena pastebėjo, kad „prieš keliolika metų italų vairuotojai atrodė atviresni netikėtoms situacijoms – automobiliai lengviau stodavo, vaišindavo pakelės kavinėse, kartais pasiūlydavo ir savo namų prieglobstį. Dabar, emigracijos temai tampant vis aktualesnei, jie darosi atsargesni ir uždaresni, nors reaguodavo pozityviai: signalizuodavo, šypsodavosi, kai kurie geranoriškai sustodavo pasisiūlydami pavežti bent iki stoties“.
„Honey Moon“ komanda, prie kurios netrukus prisidės ir kompozitorius bei būsimos operos vizualiųjų sprendimų kūrėjai, ketina toliau tyrinėti baroką bei jo šiuolaikinių interpretacijų galimybes. Kūrybinė grupė planuoja apsilankyti vis dar veikiančiuose autentiškuose baroko laikų teatruose, kuriuose puikiai išlikusi ir tebenaudojama anų laikų scenos mašinerija, pavyzdžiui, Drotningholmo rūmų teatrą Švedijoje. Jau užmegzti ryšiai su Stokholmo universiteto mokslininkais, atliekančiais tyrimą „Performing Premodernity“ . Jie tyrinėja XVIII a. teatro ir muzikos praktiką ir jų sąryšį bei aktualumą šiuolaikiniuose istorinių operų, baletų ir dramų spektakliuose. 2016-ųjų vasarą tikimasi išvykti į didžiąją „Honey Moon“ kelionę po Europą, o galbūt net ir už jos ribų, o 2017-aisiais publikai pristatyti naujos baroko įkvėptos šiuolaikinės operos premjerą.
Siūlome susipažinti su ištraukomis iš dramaturgės G.Labanauskaitės-Dienos kelionės dienoraščio.
Rugpjūčio 6 diena
Kai nusileidome Milano (Bergamo) oro uoste, nukėblinau prie informacijos langelio pasiklausti, kaip nutranzuoti iki Venecijos. Jaunutė mergina net nežinojo, į kurią pusę yra šis nuostabus miestas. Turizmo centre, kuris buvo mano antroji opcija, informavo, kad tranzuoti Italijoje draudžiama. Nuostabu. Korsetas įsirėžė į pilvą jau pirmą dieną, termometro stulpelis rodė karščio aukštumas. Nutariau nusigauti bent iki Brešos miestelio pakeliui į Veneciją, o po to jau bus matyti.
Prie kasos langelio paprašau bilieto.
– Tik vieno? – pasitikslina romantikė kasininkė.
– Taip, – tvirtai atsakau nepakeldama savo akinių nuo saulės.
– Prašau, gražuole, – šiek tiek nusivylusi prakiša kelionės bilietą pro langelį.
Tuo tarpu vairuotojas, pamatęs pro duris bandančią įplaukti vienišą baltą gulbę, tarstelėjo:
– Išsiskyrei?
– Ne, tiesiog pabėgo jaunikis nuo altoriaus, – tarstelėjau pasikeldama suknelę ir lipdama į autobusą.
Aikštelėje stoviniuojančius laisvus vairuotojus apliejo vandeniu pokštininko kolegos:
– Ei, ko užsižiopsojote!
Rugpjūčio 11 diena
Kalabrijoje pataikome tiesiai į Konflenčio kaimelio picų šventę, subūrusią svečius ir iš artimų apylinkių. Į lauką ištemptose krosnyse kepa neapolietiškos, aštrios, sūrio lava užlietos picos. Ant scenos vyksta gražiausios italės rinkimai vyrams balsuojant ir komentuojant dalyvių šypsenas bei kojas. Netoliese, kitoje scenoje, DJ irgi daugiau rėkia, negu groja.Konflentyje mus ištiko šventė pilvui ir tragedija ausims.
Dalyvaujame abipusėje nužiūrinėjimo ir susipažinimo šventėje.
– Gerai, kad nesivilkai suknelės, – tarsteli Margo. – O tai būtumei nušlavusi visą festivalį.
Rugpjūčio 12 diena
Suknelė pradėjo plyšti dar net neprasidėjus tranzavimo kelionei. Kvarbatkas teko nukirpti dar Vilniuje, nes pusė jų jau plevėsavo ore, išnirusios iš gražaus ir harmoningo tinklo kilpų. Korsetas beprotiškai badėsi savo vielutėmis, kurias dar kartais būdavo įmanoma apkarpyti, tačiau, nukirtus vieną galvą, po kurio laiko vėl išlįsdavo nauja gyvatė ir kąsdavo į kurį nors šoną. Jaunamartė vis tiek buvo pasiryžusi nepasiduoti ir toliau keliavo deginančiame karštyje su veržiančia vestuvine suknele ir keliais pasijoniais, nes, nuplėšus kvarbatkas, pernelyg intymiai pūpsojo… na, žinote, kas.
Tačiau galų gale atvykus į Brešos traukinių stotį jai teko pasiduoti, nes, užmynus keletą kartų ant sijono, dabar jau visas per pusę plyšęs tortas atsivėrė visu savo grožiu smalsioms vietinių akims.
Lydima ant asfalto besikaitinančių juodaodžių šūksnių, ji nukulniavo į tualetą persirengti. Ir koks palengvėjimas ištiko jaunamartę užsivilkus vasarinę suknelę!
Tačiau dabar istorija vėl kartojasi. Paremontuotas tortas vėl apdraskytas. Prieš kelionę į sostinę Romą tenka vėl slėpti įtrūkius. Toks jausmas, kad vestuvių sukneles siuva iš popieriaus. Suprask – vieną kartą apsivilkus, antrąsyk į upę nebeįbrisi. Tad kitąsyk tikriausiai reikės kreiptis į ekstremalių nuotakų parduotuvę, jeigu tokių iš viso yra.
Rugpjūčio 13 diena
Per 5 min. susitranzavome automobilį sekantiems 550 km, beveik iki Romos. Maža to, gavome „White Circus“ kvietimą į jų rengiamą festivalį Pietų Italijoje. Sėkmė šypsojosi pro langus lekiant italams įprastu 170 km/val. greičiu.
Naktį atvykusios į Romą radome ištuštėjusias gatves, gražius apatinius vitrinose ir beveik nesidominčius keista mūsų išvaizda žmones.
– Tikras megapolis. Aš tau sakau – Berlyne galėtumei nuoga vaikščioti, niekas tavęs nepastebėtų, – tarsteli apsidairydama Margo.
Ir vis dėlto tenka būti pastebėtoms, nes tyčia ar netyčia, kaip juokaujame, tapome „Queer“ aktyvistėmis, kurias iš karto suporuoja: balta suknelė + juoda apranga = jaunieji.
Na, gal ir pravartu tokioje religingoje šalyje bastytis sau gatvėmis lyg niekur nieko su jaunavedžių kostiumais. Kad išėjusiam parūkyti į balkoną senukui iškristų cigaretė iš rankos. Kad kas nors susimąstytų, jog gyvenimas būna ne tik toks, kokį esame įpratę matyti.
