G.Alekna apgynė daktaro disertaciją Niujorko Juilliardo mokykloje apie iki tol nepublikuotus V.Bacevičiaus fortepijoninius opusus. Ji buvo pripažinta metų geriausia disertacija šioje prestižinėje mokykloje ir įvertinta Richardo F.Frencho prizu. G.Aleknai pirmajam iš lietuvių buvo suteiktas šios mokyklos muzikos menų daktaro laipsnis.
Kompozitorius ir pianistas V.Bacevičius laikomas viena originaliausių ir kartu prieštaringai vertinamų XX amžiaus lietuvių muzikos asmenybių. Mokslus baigęs Lodzės, Kauno ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose, jis buvo vienintelis to meto lietuvių pianistas virtuozas, rengė rečitalius Paryžiuje, Berlyne, Varšuvoje ir Prahoje. 1938 metais V.Bacevičius važiavo į Briuselį, dirbo Eugene'o Ysaye konkurso vertinimo komisijoje šalia tokių muzikos grandų kaip Walteris Giesekingas, Arthuras Rubinsteinas, Samuilas Feinbergas.
Pavėluotą V.Bacevičiaus palikimo įvertinimą nulėmė istorinės aplinkybės. Muzikas gastroliavo Pietų Amerikoje, kai jį pasiekė žinia apie prasidėjusį Antrąjį pasaulinį karą ir Lietuvos okupaciją. Šie įvykiai nulėmė jo sprendimą persikelti į JAV, kur prabėgo visas likęs kūrėjo gyvenimas. Jis dėstė Niujorko, Bruklino konservatorijose, Long Ailando muzikos institute. Surengė net aštuonis rečitalius prestižinėje didžiojoje „Carnegie Hall“ salėje, tačiau didelės karjeros nepadarė.
Kodėl taip atsitiko? Atsakydamas į šį klausimą G.Alekna atskleidė, kad tuos koncertus V.Bacevičius finansavo pats, bet rečitaliai iškart, jau kitą dieną, sulaukdavo recenzijų spaudoje ir dažniausiai palankių.
„Tačiau konkurencija irgi buvo didelė, – tikino G.Alekna. – Be to, V.Bacevičius rengė itin modernias, radikalias koncertų programas, rinkosi nemažai XX amžiaus kūrinių, o amerikiečių publika tuomet vertinta kaip konservatyvi. Senieji V.Bacevičiaus ryšiai ir pažintys liko kitapus Atlanto. Amerikoje jam sunkiai sekėsi viską pradėti iš naujo.“
Versdamasis tik iš fortepijono pamokų, V.Bacevičius vos sudūrė galą su galu. Visą laisvalaikį skyrė abstrakčiai „kosminei“ muzikai kurti. Deja, kone vienintelis ir atliko savo fortepijoninę kūrybą. O dauguma jo simfoninių kūrinių apskritai nebuvo atlikti jam esant gyvam.
G.Aleknai apmaudu, kad ir dabar V.Bacevičius neranda savo vietos Lietuvos muzikiniame pasaulyje. „Žinant lietuvių mentalitetą, ko gero, reikia, kad V.Bacevičiaus kūriniai susilauktų gerų recenzijų svarbiausiuose užsienio leidiniuose“, – kalbėjo G.Alekna.
Anot jo, emigracijoje mirusio kompozitoriaus muzika nėra skirta pramogai, kelianti išankstinių simpatijų. „Iš dalies jis tuo mėgavosi, prieš karą skambindavo ne tik Kaune, bet ir mažesniuose miesteliuose. Jam patiko šokiruoti.Darau, kas nuo manęs priklauso, kad V.Bacevičiaus kūriniai įsitvirtintų scenoje“, – tikino V.Alekna, kurio įgrotą V.Bacevičiaus kūrinių kompaktinę plokštelę šiemet išleido viena didžiausių pasaulio klasikinės muzikos įrašų kompanijų „Naxos“.
Plokštelėje skamba V.Bacevičius Ketvirtasis koncertas fortepijonui ir orkestrui („Symphonie Concertante“, 1962), Trečiasis koncertas fortepijonui (1946–1949) ir „Pavasario siuita“ (1958).
Koncertas „Tarpukario fortepijono fenomenas“. Liepos 18 d. 21 val. Šv.Kotrynos bažnyčia, Vilnius.
