Pedagogė, lietuvių literatūros dėstytoja O.Pajedaitė, pradėjusi fotografuoti dar studijų metais, palaipsniui pasinėrė į kultūrinio gyvenimo sūkurį. Fotografavo rašytojus, menininkus, „Poezijos pavasarius“, literatūros vakarus, įvairius kultūros renginius. Garsi autorės sukurta Lietuvos kultūros ir meno žmonių portretų serija. Per beveik tris dešimtmečius sukauptas apie 65 tūkst. fotonegatyvų archyvas. Tarp jų – daugiau kaip aštuoni tūkst. – etnografinių ekspedicijų vaizdų, kurių nedidelė dalis pristatoma šioje parodoje. 1971-1989 m. fotografė su pertraukomis dalyvavo 12 etnografinių ekspedicijų.
O.Pajedaitė priklauso kartai, kuriai likimas lėmė du kartus išgyventi nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą, patirti visus dramatiškus išbandymus, užgrūdinusius ir padėjusius suformuoti visam gyvenimui tvirtą vertybinį pamatą. Kokią stiprią valią, kiek užsispyrimo reikėjo turėti, kad ištvertų šeimos dramą – tremtį į Sibirą, brolio mirtį, tėviškės netektį – ir kartu atkakliai siektų mokslo.
1976 m. ji tapo „žmogumi sau“. Palikusi valdišką darbą, galėjo pasinerti į kūrėjų pasaulį, fotografuoti rašytojus, meno žmones namų aplinkoje, renginiuose. O.Pajedaitė sukūrė įspūdingą Lietuvos kultūros ir meno žmonių portretų galeriją. Svarbiausi jos darbai – literatūrinės vietos ir rašytojų portretai, kuriuose užfiksuoti ne tik konkretaus žmogaus atvaizdai, bet ir minties blykstelėjimų, kūrybos džiaugsmo, susimąstymo momentai. Vien Justino Marcinkevičiaus ciklą sudaro 2220 nuotraukų. Fotografuojančių Lietuvoje yra daug, bet kitą taip sutvarkytą archyvą vargiai rastume. Jame suregistruoti ir aprašyti 65 tūkst. negatyvų.
Atskirą ciklą sudaro vaizdai iš ekspedicijų, vykusių Rytų ir Pietryčių Lietuvos, etninių žemių miesteliuose ir kaimuose XX a. 7-8 dešimtmečiais. Tai – unikalūs kadrai, kuriuose sustabdyta istorija: kaimo vaizdai, žmonės – liaudies kūrybos pateikėjai, amatininkai, įamžinti šiandien neatpažįstamai pasikeitę kraštovaizdžiai. Pietryčių Lietuva dėl savo ypatingos istorijos išlaikė daug autentiškumo, todėl traukė tyrinėtojus. To meto ekspedicijų dalyviai neturėjo gerų techninių priemonių, todėl labai pravertė patyrusio, suvokusio kraštotyros darbo prasmę fotografo pagalba. Šio ciklo reikšmė didžiulė ir meniniu, ir istoriniu požiūriu – turime vaizdus ir žmones, kurių šiandien jau nėra, nuotraukos ne kartą panaudotos ir bus naudojamos iliustruojant kraštotyros leidinius. Neatsitiktinai ir jubiliejinei parodai pasirinktos šio ciklo nuotraukos – Etnografinių regionų metų fone jos akivaizdžiausiai liudija tradicinės gyvensenos nuolatinę kaitą.
„Ne dėl garbės gyvenau. Ne dėl prabangos sėdėjau per naktis prie fotografijų. Mylėjau žmones, savo lietuviško krašto rašytojus. Ne sau gyvenau. Mano credo – darbas ir meilė“, – yra sakiusi O.Pajedaitė.
