Artimųjų pageidavimu su Maestro atsisveikinkime pagerbdami Jį
vasaros žiedu.
--------------------------------------------
Ak, Leo... tik taip buvom įpratę kreiptis į Tave...
Kilpomis ir užutėkiais tekanti gyvenimo upė vis ataidi buvusių
sėkmių pilnatvės bei „tuštybės mugių“ garsais, nušvinta senų
bičiulių atvaizdais, deja, vis dažniau dingstančiais už paslaptingų
Nežinios vartų...
Šit, dar vienas varpo dūžis: išėjo ilgametis sceninės lemties
aktorius ir režisierius, Kauno dramos pažiba, įtaigus, talentingas
menininkas Leonardas Zelčius.
Daugelį metų man teko eiti greta tos pačios scenos kūrybiniais
takais, būti partneriu, vaidinti jo statytuose spektakliuose,
mudviejų bendra pažintis siekia daugiau nei pusę amžiaus, tad
širdis ir protas reikalauja bent trumpo virtualaus pokalbio „ties
varteliais“. Deja, Tu jau esi anapus, o aš prie pat jų.
Mielas ir gerbiamas mano lemties broli, Leo! Regis, Visatos
Šeimininkas, dovanodamas būtį, nepašykštėjo padabinti Tavo Lemties
vyksmo įvairių spalvų spektrais – nuo šviesių – džiaugsmingų –
ligi pačių tamsiausių, grėsmingų ir skaudžių. Ypač prisimenant Tavo
pastarųjų poros dešimčių fizinės negalios metus. Tikriausiai
nelabai teisingi yra vienos populiarios dainos žodžiai „Tu numegzk
man, mama, kelią...“. Mamos mums suteikia tik kryptį, postūmį ir
paramą, o kelią privalome megzti patys. Turime patys jį dabinti,
puoselėti bei tinkamai sudėvėti Apvaizdos dovanotas „Eglės“
geležines kurpes. Tatai Tu įvykdei su kaupu, mūsų, dar tebeesančios
kartos atmintyje palieki per šimtą meistriškai sukurtų vaidmenų
teatro spektakliuose, televizijos projektuose ir kine.
Daugelis puikiai prisimena lanksčių intonacijų Tavo balsą
radijo vaidinimuose ir daugelyje nuostabiai perskaitytų literatūros
kūrinių (ypač poezijos), skambėjusių eteryje ir gyvai. Labiausia
mokėdavai įsijausti ir susitapatinti su lietuvių autorių kūriniais.
Nors, prisimenu, esi pasakojęs apie savo nevisiškai lietuviškas
šaknis – Tu kaip ir „ braliukas“ – latvis... Tavo tėvelis nuo tos
šalies, nuo Daugpilio... ir pavardė Zelcs... sakei, kad ainiai ir
dabar tenai tebegyvena. Tačiau mama lietuvė ir Tu gimęs čia –
Kaune. Tu visą savo gyvenimą buvai karštas lietuvybės skleidėjas –
patriotas. Buvai „baltas ant Baltijos kranto“... broliukas. O visų
kūrybinių darbų įvardinti aš nesiimu, nesugebėsiu. Be to, aktoriaus
tokia dalia, kad žmonės pamini jų vardus prisimindami pačius
ryškiausius darbus.
Iš Tavo sukrautos didžiulės kraičio skrynios, šiandien drįsčiau
ištraukti vieną pirmųjų (po aktorinių studijų Maskvoje GITIS'E),
buvusią to laiko merginų „svajonę“ linksmuolį kirpėją Figaro – dar
diplominiame spektaklyje „Figaro vedybos“... ir gal Tuzenbachą –
tragiškai įsimylėjusį lyriką Antono Čechovo „Trijose seseryse“...
Žinoma, dar Faibčiką Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“. Nepyk,
pakaks. Aišku, dar Tavo darbai Lietuvos televizijos repertuare,
ypač reikšmingame pirmajame po Nepriklausomybės atgavimo
lietuviškame seriale „Giminės“, kur sukūrei įsimintiną Šepučių
dinastijos patriarcho vaidmenį. Vien šių kūrybinių sėkmių aidais
dar ilgai lydėsi mūsų krašto kultūros ir meno istoriją.
Beliko paminėti ir pasidžiaugti dar viena didžiule sėkme Tavo
gyvenimo tėkmėje – tai šeima. Visų pirma nuostabioji, rūpestingoji
ir atkaklioji šviesios atminties žmona, scenos partnerė,
bendramintė Danutė Juronytė, ištikima gyvenimo draugė – Tavo
sunkiųjų išbandymų Rūpintojėlė... ir dvi puikios dukros – Dovilė
bei Kristina, kurios įžymių tėvelių įtakoje, regis, pačios „mezga“
savo asmeniškus ir visuomenei reikšmingus kelius.
Lyg ir viskas. Žinoma – ne. Visko vienu ypu neaprėpsi,
atsigręžęs prie tų Didžiosios Slapties „vartelių“. Tik noriu dar
pacituoti mūsų teatro repertuare buvusios Justino Marcinkevičiaus pjesės
teksto žodžius:
„...Lig ir būta,
Lig nebūta,
Lig sapnuota –
Na, žodžiu, –
Pasisėtum žalią rūtą
Ir pradėtum nuo pradžių...“
Geros kelionės, Leo!
Teatralų vardu Antanas Žekas