Lietuva: tarp Trojos gražuolės Elenos ir kerštaujančios Medėjos

– Jaučiuosi išaugusi iš abiejų šalių tarsi vaikas iš per ankšto drabužio. Nedidelių šalių galimybės yra ribotos. Nuolat grįžtu prie klausimo, ar apskritai egzistuoja tikrosios galimybės ir kokiose plotmėse jas būtų galima aptikti. Didelėje šalyje? Kadangi anglų kalba dėstau vertimo teoriją, kartais svarstau, ar didelėje anglakalbėje šalyje neapimtų tas pats ribotų galimybių jausmas.

Neseniai užbaigiau mokslinį darbą angliškai. Kalba lemia daug, bet ar gali anglų kalba rašantis žmogus pasiekti pilnatvės jausmo gyvendamas kalbos lauke, bet be teritorijos, kurioje ta kalba kalbama? Filosofiją studijavusiam žmogui apskritai nėra paprasta rasti baigtinio atsakymo apie tai, kas yra ribos ir kas yra nepasitenkinimas.

Ar fizinis judėjimas iš teritorijos į teritoriją apskritai ką nors keičia? Gal mažos šalies gyventojui yra svarbiau ne judėti, o išmokti būti? Protas kuria iliuzijas, kad didelės šalys atveria daugiau galimybių, kad ten turėtų būti geriau.

– Šį pavasarį dalyvavau konkurse dėl profesorės vietos Kipro valstybiniame universitete. Mano specializacija – vertimo teorija – labai tinka, esu daugelio tarptautinių publikacijų šia tema autorė, puikiai moku graikų kalbą, tačiau nežinau, ar to užteks. Bandau įsivaizduoti, ar lietuviai priimtų į tokią poziciją Vilniaus universitete graiką, puikiai išmokusį lietuviškai ir 25 metus gyvenantį Lietuvoje. Greičiausiai suveiktų argumentas: ar gali užsienietis taip tobulai išmokti lietuvių kalbą, kad būtų pranašesnis už lietuvius? Manau, jog taip samprotaujama visose mažose šalyse.

– Idėjų prasme Lietuva yra dinamiška ir pažangi, tačiau nėra institucijų, kurios tas idėjas gebėtų diegti, skleisti. Ambicingos idėjos skraido neintegruotos ir neatsiduria universitetų sistemoje, kur jos galėtų būti įteisintos ir joms būtų suteikta galimybė daryti įtaką visuomenei.

– Nelabai tikiu mažos valstybės nepriklausomybe Europos Sąjungoje. Man atrodo, kad Lietuva nuolat ieško stipresnio centro, nes savyje jo neranda. Savo pranešime norėjau pabrėžti ir tai, jog esame labai priklausomi ir nuo savo emocijų.

Ši kalba – apie nepriklausomybės emocijas. Sąmoningai renkuosi apie tai kalbėti, apeidama faktų ir skaičių kalbą. Noriu susieti savo, kaip lietuvės, išgyvenusios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienyje, romantinę vaizduotę su birios tikrovės fragmentais ir nebijoti susidvejinimo.

Jeanas Paulis Sartre'as yra pasakęs: pasmerkti būti nepriklausomi... Ši mintis pakankamai gerai išreiškia tai, apie ką šiandien noriu pasvarstyti. Gera ir mūsų seminaro tema „Nepriklausomybės karta: 4D pjūvis“, leidžianti pažvelgti į Lietuvą iš trimatės erdvės – gylio, pločio, aukščio, pagerbiant ketvirtąjį matą, laiką. Laiko, kaip ketvirtojo judėjimo mato, išradimas pareina dar nuo Aristotelio ir, ruošdama šią kalbą, leidausi pavymui jo raštų kinesis. Judėjau laiko juosta, nuausta iš nepriklausomų statikos akimirkų.

XX amžiaus žmogus Albertas Einsteinas, pašlovinęs laiko matą, dovanojo pasauliui reliatyvumo teoriją. Rusų mokslininkas Michailas Bachtinas pritaikė ją literatūrai, pagrįsdamas tai dialogiška kalbos prigimtimi. Kiekvienoje kalboje esama kalbų ir balsų įvairovės, sakė jis. Įvairių tos pačios kultūros socialinių sluoksnių, taip pat išeivijos, diasporos kalbą jis vadino įvairiakalbyste. Daugiabalsyste – skirtingų kultūros subjektų simfoniją arba kakofoniją. Fiodoro Dostojevskio kūrybos pavyzdžiu jis įrodė, jog galime būti skirtingi autoriai. Tie, kurie herojų kalbą ir būdą išlaisvina, ir tie, kurie šito daryti nenori arba negali.

Šis teorinis paveldas padėjo naujų teorijų, kurias šiandien vadiname postmodernizmu, pamatus, darė įtaką pokolonijiniams mąstytojams, sukėlė virsmus humanitarinių mokslų srityje, keitė ribas tarp disciplinų... Šiandien tai leido lietuviškas šaknis turinčiam Amerikos filosofui Alphonso Lingiui sugrąžinti į filosofiją emocijas ir, kaip kadaise darė kiprietiški stoikai, parodyti, jog emocijos gali išlaisvinti, kurti ir turėti gydomąją galią, jei mokame jas analizuoti ir priimti kaip dovanas. A.Lingis rašė: priimti tokią dovaną lygiai taip pat sunku kaip ir įteikti. Ir šiaip žmogus atsisako aibės dovanų, nuspręsdamas viską įveikti gyvenime savo jėgomis, nuspręsdamas pats pasiekti ir užsitarnauti, ko reikia ir ko trokšta. Žvilgsnis gilyn į save ir suvokimas, kodėl vienas ir tas pats reiškinys sukelia man baimę, o kitam – drąsos proveržį, – tai garbus santykis su emocijų dovanota galimybe. Kiekvieno kūnas ir protas dirba skirtingai ir prabyla skirtinga kalba. Jei kūnas ir kalba reaguoja tik į refleksus ir nurodymus, jei mūsų kultūroje maža minėtosios daugiakalbystės ir įvairiakalbystės, tuomet emocijos traktuojamos tik kaip silpnaprotystės formos. Nuo šito stoikai mokė saugoti save, išreiškiant emocijas estetine kalba.

Stoikai teigė, jog kūrybinis intelektas – tai ta sritis, kurią turime kultivuoti labiausiai. Jis gali būti sodininko, vaiko, mokytojo, lakūno, išeivio, invalido intelektas. Jis padeda išmokti atidumo sau ir meditavimo su savimi. Būti nepriklausomiems reiškia turėti nedalomą aš. Stoiškąjį hegemonikon. Centrą. Nepriklausomybė – žmogaus ir tautos – yra nedaloma, ji neturi skyrių ir laikotarpių, istorijos iš faktų ir skaičių, draugų ir priešų. Ji turi energijas arba jų stokoja:

-kalbą, kaip saviraiškos energiją;

-impulsyvumą, nuo kurio atsispiria nepriklausomas aš;

-susitaikymą;

-proto energiją.

Kaip iš obuolio neatimsi skonio ir kvapo, taip nepriklausomybės neatimsi iš nedalomo aš, mokė stoikai. Jei nepriklausomybei būtinas hegemonikon, centras, tai centrui būtina išraiška, išmoningas kalbos panaudojimas, kuriame emocijos dirba kultūros vertėjais. Pagal kalbos manierą galime atsekti savo emocijų – kurios nebūna tik tautinės – istoriją,  taip pat santykio vienas su kitu istoriją. Galime apčiuopti tai, kas įsivaizduotina ir pamiršta, kas šlovinta ir keikta, kas priimta ir atmesta, ir kokią įtaką mūsų kalba kaskart darė geroms arba blogoms emocijoms, susijusioms su mūsų laisve...

Lietuvos nepriklausomybei – dvidešimt penkeri. Mano gyvenimui už Lietuvos ribų – irgi dvidešimt penkeri. Man buvo dvidešimt penkeri, kai iš Lietuvos išvykau gyventi į Kiprą. Mano tėvams, kai aš išvykau, buvo tiek metų, kiek man dabar. Mano vaikams dabar tiek metų, kiek buvo man, kai išvykau iš Lietuvos... Šie sutapimai man sukelia gamą emocijų. Mano emocijos daro mane priklausomą nuo jų ir nuo visa, kas jas sukelia. Tačiau emocijos yra ne tik mano, todėl negaliu visiškai už jas atsakyti.

Jei kas nors teigs, kad, na, toks likimas; kelionė arba emigracija – tai likimas, stoikai atsakys: Išminčius juokiasi iš tų, kurie mano, jog likimas yra visų galų meistras (despotis), ir teigia, jog kai kas gyvenime nutinka tik dėl būtinybės, kai kas – dėl galimybės, kai kas – tik dėl mūsų. Būtinybė yra neatsakinga, galimybė nepastovi, tačiau tai, kas priklauso nuo mūsų, yra (adespoton), yra tik mūsų, neturi jokio kito šeimininko ir nuo nieko kito nepriklauso. Todėl mūsų poelgius galima vertinti tik gerai pasvėrus, kiek jie nuo mūsų priklausė.

Krikščionių etikai teigė, kad atsakomybė yra to, kuris renkasi, – Dievas neatsakingas. Tačiau šiek tiek atsakomybės galima išsiderėti iš Dievo, teigė Šv.Augustino tyrinėtojas suomis Risto Saarinenas, pasiremdamas šventraštiška mintimi: Tėve mano, jei įmanoma, leisk šiai taurei aplenkti mane; tačiau ne dėl mano, o tavo valios. Tai – žmogaus valia, bet ji nėra besąlygiška, sako R.Saarinenas. (Patraukite nuo manęs emigranto taurę, bet tebūnie tai ne visai mano valia...). Štai dėl tos vadinamosios ribotos valios dažnai vadiname išeivio gyvenimą Dievo valia arba tiesiog likimu. Tai neišlaisvina nuo žmogiškosios atsakomybės, tačiau leidžia kai ko nežinoti. Czeslawas Miloszas sakė, kad išeivio gyvenimas vis dėlto yra kvailas... Ne dėl to, kad emigrantas kvailas, o dėl to, kad jis nuolatos svetimas ir kažko nežino. Nežinantis žmogus yra linkęs nusižengti ir lieka atviras visokioms pagundoms, todėl jis neretai sukuria netgi institucinę svetimo išstūmimo politiką, ir ne vien užsienyje, bet ir sugrįžęs savo istorinėn tėvynėn. Prieš šią politiką nėra jokio antidoto, nes patys emigrantai ją, ironiška, palaiko. Aristotelis sakė: Elgtis su kuo nors neteisingai – tai savanoriškai jį žeisti, savanoriškai žeisti kitą – tai sąmoningas veiksmas, žinant, kas yra žeidžiamas, kokiomis priemonėmis ir kodėl... Tačiau emigrantas dažniausiai susitaiko su tokiu žeidimu ir sutinka savanoriškai kęsti neteisybę. Šitaip jis prisideda prie sąmoningai vykdomos neteisybės. Tik tiek, kad jo kaltinti neteisumu neįmanoma. Tai – nežinojimo baimė.

Lietuvos žiniasklaidoje apstu baisių ir sykiu gana tendencingų istorijų apie nusikalstamus emigrantų veiksmus užsienyje. (Jei ir toliau kartosiu tai, ką jau esu minėjusi ne viename kontekste, – gyvename taip, kaip kalbame, jei ir toliau suteiksiu šiai minčiai estetinę-etinę prasmę, tai ilgainiui imsiu sakyti, kad mūsų žiniasklaida daro žalą ne tik kalbos estetikai, bet ir taikiam protui...). Argi pasibjaurėjimas nekuria pasibjaurėjimo? Agresyvus visažinio tonas nestumia į grubų atsaką? Karo retorika nesukuria karo? Labai pasigendu taikios retorikos. Mes imame kalbėti lietuviškos žiniasklaidos klišėmis, ypač užsienyje.

Paulina Pukytė savo knygose drąsiai parodė, kokia neestetiška gali būti mūsų kalba. Jos tekstuose nerasime itin išsamaus pasakojimo apie emigrantų gyvenimą, tačiau per jos aprašytą Didžiosios Britanijos lietuvių kalbą galiu įsivaizduoti, kaip tie žmonės gyvena.

Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“ kai kas vadina emigrantų biblija – irgi dėl tikroviškų vaizdų...  Kad ir kaip ten būtų, esu dėkinga abiem talentams, nes jie man leidžia kalbėti apie emigrantus kitokia kalba ir galbūt pasakyti tai, ko jie nepasakė. (Keista, be kitų lietuvių autorių visados jaučiuosi truputį nesaugiai, kaip ir be knygų ruošiant kalbą... Sėdi bibliotekoje ir skaitai nesusijusius tarpusavyje tekstus, tarsi jie savaime įsilietų į tavo tekstą ir suteiktų jam tobulą formą – sakytumei, Walterio Benjamino grynoji kalba, jungianti įvairiakalbystę.) 

Lietuva, ir, manau, ne tik Lietuva, stokoja arba jau netenka visaapjuosiančios kalbos ir taikumo retorikos. Kaip sakė M.Bachtinas, literatūrinę kalbą nuo kasdienio šurmulio įtampų skiria harmoningas skambėjimas, gerą literatūrą nuo blogos – tema. Vis daugiau lietuvių literatūros tyrėjų rašo apie išeivijos literatūrą. Jų recenzijose kartais randu savo pavardę ir suvokiu, kad, anot jų, visi, negyvenantys Lietuvoje, rašo vadinamąją emigrantų literatūrą... Tačiau emigracija – tai tema. Tiesa, tai – plati tema. Joje esama ir vis naujų atspalvių. Vienas jų – seksas su užsieniečiu, net švelnios pornografijos užuomazgos tarsi literatūrinis Larso von Triero aidas. Gal tai liudija apie išeivių literatūros naują matą: emigracija – tai universali jausmų ir erotikos kalba?

Tačiau grįšiu prie P.Pukytės... Ar autorė tikrai pasišaipo iš grubios emigrantų kalbos, ar ne, – tai ne tiek svarbu. Priimu jos tekstus kaip tiesą apie mūsų kalbą, kuri ji yra tokia, kokią ją išsivežėme, kokią susikūrėme gyvendami toli nuo gimtosios kalbos erdvės ir jos taisyklių. Mūsų grubi kalba pirmiausia išreiškia emocijas, susijusias su pačia kalba. Atsisakydami jos kaip estetinės priemonės, mes iš jos emigruojame. Šiuo pranešame, kad emigruojame esmingai, be galimybės sugrįžti, nes nebejaučiame gimtosios kalbos kaip namų ir centro. Išsivaduojame, tampame nepriklausomi. Parodome, kad esame ne kalbos virtuozai, o paprasti darbo žmonės, ir jei kas nors mūsų gėdijasi – tai problema tų, kurie tą gėdos jausmą puoselėja. Mums jų nuomonė nėra labai svarbi. Ji nedaro įtakos mūsų kasdienybei, ji nieko bendra neturi su mūsų reputacija. Mes esame už gėdos ribų, esame globalūs kalbiniai budistai, susitaikę su gruboku savo kalbos repu...

Pagaliau šitaip mes apsivalome, juk kalba – tai sielos apsivalymas. O sielos apsivalymas – ne tik tai, kuo mes gyvename čia ir dabar. Tai sykiu ir mūsų vaikystės balsas, tos nutolusios Pažadėtosios žemės, tų miestelių ir priemiesčių, iš kurių išvykome. Pasaulis gal ir nežino Lietuvos, tačiau žino lietuvius kaip sodininkus. Mus, kaip Europos sodininkus... Paskutinė emigrantų banga sugrąžina Lietuvai tokią Lietuvą, kokia ji yra – ūkininkų, sodininkų ir agronomų Lietuvą... Ar tai dėl to, kad Lietuva dar nenustebino pasaulio mokslo arba meno šedevrais? Pagaliau ar nepakanka priimti savęs tokius, kokie esame?

Šiandien kalbu kaip eseistė, savo naujos knygos pavadinimu – „Iš dviejų renkuosi trečią“ – palinkėjusi sau kaip lietuvei neprarasti centro – kalbos namų. Tai – plati samprata. Visa, kas susiję su namais – prigimtį, saugumą, norus ir troškimus, išreiškiančius mūsų unikalius bruožus, stoikai apjuosė sąvoka oikoiaseis, prigimtiniu žmogaus laimės jausmu.

Gražiausia kalba – taip sako mano menanti vaizduotė – skambėjo vaikystėje. Gyvenome Žemaitijos miestelių ir kaimo bendruomenėse, gana uždarose, ir turbūt jų kalba buvo graži savo vienatve, tarmiškumu ir taikumu... Šią kalbą perdaviau ir savo dukroms, gimusioms ir užaugusioms Kipre. Kalbėdamos lietuviškai, jos kalba truputį tarmiškai. Tavo lietuvių kalba truputį senoviška, sako mano dukrai jaunas lietuvaitis... Ji sutriko, bet atsakė, kad ji tiesiog ne iš Vilniaus...

Mano vaizduotė sugrąžina man save kaip laimingą daržų ir sodų vaiką. Žiemą – mokslas, vasarą – žemdirbystė, kaip kibutsuose, ir – žemdirbių turgūs. Šitaip baigėme studijas. Darbinis auklėjimas buvo įprastas reikalas. Keičiantis sistemai, natūraliai keitėsi ir darbo pasidalijimas šeimose, rinkos santykiai. Mama kažkodėl pasakė: pagyvensime susispaudę. Pamenu, kaip tai mane palietė. Akimirksniu reikėjo suaugti ir suaugęs vaikas atsakė: „Aš taip negyvensiu.“ Lietuvos revoliucija davė stimulą mano nepriklausomam judėjimui už save. Apgink save, padėsi kitiems. Tai buvo mano Sąjūdis ir daina, kuriai pritarė „Bix“ grupės saksofonas...

Nuo Sąjūdžio judėjimo mes – jauni – buvome nepriklausomi, rinkomės oratorius, kurių mėgome klausytis, nes tai buvo tikrasis nuomonių pasirinkimo metas, ne zero-sum (vienas laimi, kitas pralaimi) pliuralizmas. Vieno oratoriaus kalba buvo kito oratoriaus kalbėjimo stimulas. Mes taikėme Sąjūdžiui psichoanalizę, stebėdami, kaip dešimtmečiais prislėgtos lietuvių emocijos veržiasi į paviršių kaip lava, kaip sielvartas, aprašytas A.Lingio esė Katastrofų laike. Kaip jauna moteris tapatinausi su Sąjūdžiu ne politiškai, o emociškai. Jauna moteris nori atkreipti į save dėmesį, daryti įspūdį, nes taip jai liepia nuotaikų pakilumas ir orumas... Kaip oriai Lietuva keliavo iš Sovietų Sąjungos, taip oriai jauna moteris traukėsi nuo gyvenimo susispaudus priklausomybės. Pagalvojau, kad emigruojame dėl orumo...

Man atvykus gyventi į Kiprą prasidėjo Persų įlankos karas, kurį stebėjome iš arti. Niekados nebuvau mačiusi karo taip arti. Dirbau vienoje palestiniečių firmoje, registruotoje Kipre. Palestiniečiai mokė žydus, besitraukiančius iš Sovietų Sąjungos Izraelin, rinkos gudrybių, rinkodaros, elektroninės bankininkystės. Vedė mokamus kursus apie tai, kas yra elektroniniai pinigai, kredito kortelės ir taip toliau. Vieną dieną firmos vadovas išsikvietė mane ir paklausė, iš kokios Rusijos dalies esu aš ir kodėl rusiškai kalbu su akcentu. Sako, klientai pastebėjo... Tą pokalbį prisimenu labai gerai kaip netikėtų, nepažįstamų emocijų proveržį. Praėjo daug laiko, tad dabar galiu pasidalyti. Prisipažinau, kad esu iš Lietuvos, sukeldama direktoriui emocijų sąmyšį. Jis uždarė kabineto duris ir užsirūkė, ak tai jūs – tie Amerikos įrankiai, kurių padedamos Valstijos įsibrovė į Rusiją. Ar jūs tai suvokiate? Jūs sugriovėte galingą valstybę ir pasaulio galių pusiausvyrą. Dabar liko tik viena galinga – Amerika. Visiems kitiems, įskaitant ir jus, – galas.

Aš purčiau galvą, bet nutariau apie savo tėvynę patylėti. Šiame kambaryje ji buvo tik mano tėvynė. Esate savanaudžiai, netoliaregiški, mažiukai ir jus greitai suės galingesnės jėgos. Matote, kas vyksta Persų įlankoje? Amerika dėl naftos išdraskys arabų pasaulį kaip maitvanagis mėsą, supranti? Atvers negyjančią žaizdą, supranti? Kas tie lietuviai? Iš kur jūs apskritai atsiradote? Dar jis pavadino mus nelaimingais narcizais...

Direktorius buvo išsilavinęs, žinojo terminologiją, bet kalbėjo grubiai, nes tūžo. Tūžo man neregėta emocijų jėga. Bandžiau sakyti jam, kad jis irgi mąsto egoistiškai, kad jam rūpi tik jo Palestina, nors jis ten ir negyvena. Tačiau dialogas neįvyko, ir jis buvo neįmanomas. Ką bendra aš su juo turiu, galvojau... Pasirodo, daug. Sėdėjau jo kabinete, o tai – daugiau nei bendrumas, tai jau yra priklausomybė. Po pauzės jis pažiūrėjo į mane su užuojauta ir pasakė, kad viską supranta, bet vis viena lietuviai neteisūs. Ar jungsitės su kitomis Baltijos šalimis? Būtų įdomus regionas. Pagaliau niekas pasaulyje atskirai jūsų ir nemato. Atsakiau – gal, tarsi nuo manęs tai priklausytų. O kokia kalba susikalbėsite? Rusų? Atsakiau, sugalvosime. Galvokite greičiau; griauti lengva, kurti sunkiau. Sukurkite ką nors įdomaus pasauliui. Nusijuokė. Laisvė Lietuvai – tai įsisąmoninta būtinybė, šitaip ją suprato Kipre gyvenantis palestinietis. Tačiau jis privertė mane pagalvoti, kad ne laisvė yra toji būtinybė, o – galimybė, istorinis šansas.

Nesunku įsivaizduoti keistus žmones sakant keistus dalykus, tačiau daug saviprievartos reikia įsivaizduoti, kad galiu su tuo sutikti. Vaizduotė – užsispyrusi, ji nenori ir negali piešti neatpažįstamų vaizdinių nei mano, nei palestiniečio galvoje. Tarp mūsų tvyrojo abipusis nesupratimas ir nesugebėjimas įsivaizduoti, kaip kitas gali galvoti taip, o ne anaip. Turbūt tai vadinasi vaizduotės pasipriešinimu. Vaizduotė kaip ir kalba – galimybių tyrinėjimo priemonė. Tačiau tai, kas įmanoma, ir tai, kas įsivaizduotina, – ne tas pats. Kurdami istoriją vaizduotės neribojame, ir mane stebino tai, kad palestiniečio vaizduotėje Lietuvos nepriklausomybės nėra ir negali būti.

A.Lingis mokė integruoti kito žmogaus nuostabą į savo istoriją, mąstyti istoriografiškai. Surasti sąsajas tarp to, kas mums atrodo normalu ir ne, kas buvo vakar ir šiandien. Istoriografas nieko neišmeta dėžėn, jis įrašo į savo istoriją ir kito gyvenimus, nuomones ir emocijas. Viską sudėjus kartu neretai galima pamatyti, kas galėjo arba gali būti kitaip.

Šiandien įdėmiai seku, kas vyksta Graikijoje, kaip sunkiai ji vaduojasi iš savo problemų, kurias per dešimtmečius susikūrė integruodama Europos patirtis savaip. Mes, lietuviai, galime stebėtis, tačiau Graikija vaduojasi nuo savo susikurtos Europos: nuo monopolijų – turizmo, verslo, žiniasklaidos srityse. Nuo monopolijų, kurioms seniai nevadovauja patys graikai. Dauguma jų vadina tai išsivadavimu nuo Europos sovietizacijos, nuo valdymo iš vieno – Troikos sprendimų – centro. Retorika, nukreipta į Graikiją šiandien, yra ne solidarumo ir gailesčio, o pykčio, sumišusio su panieka, emocija. Pyktis – tai atkirtis kito troškimui. Taip jiems ir reikia, tinginiams, sakome... Kai kito troškimas verčia mus prieštarauti mūsų įprastai mąstymo linijai, tai sukelia pyktį. Pyktis gano mūsų protą kaip aviganis ir sukuria galingas politines klišes. Politinė reputacija vienas kito akivaizdoje? Mums, regis, nerūpi tokia reputacija, tik nuomonė to, kuris mums rūpi...

Troškimai, pyktis, viltis ir baimė – kol visa tai tęsiasi be sprendimo – tai verčia žmones svarstyti, dirbti neproduktyviai ir laukti, o politikus – delsti. Galingas socialinis ginklas yra apatija. Ji reiškia – iškentėti aistrą. Apatija yra pykčio šešėlis. Jie labai susiję. Ramus, apatiškas žmogus nenori nieko kito, tik išsaugoti savo socialinę padėtį. Jis traukiasi tolyn nuo visko, kas kelia jo padėčiai pavojų. Erichas Auerbachas kalbėjo apie susvetimėjimą viešumai, pasyvų buvimą nuošalyje, tačiau tai – ne abejingumas. Tai – kentėjimas kartu, gyvenimas susispaudus. Atsakas kentėjimui dažniausiai būna netikrumas, baimė, atsargumas. Atsargumas – tai baimės emocija (Plutarcho mintis).

Dar apie graikus, mitus ir stoikus... Tam, kad graikai galėtų plaukti į Troją, karalius Agamemnonas paaukoja savo dukrą Ifigeniją. Stoikai tai įvertino kaip nusigręžimą nuo sveiko proto. Jie netgi išskyrė nuslydimo nuo sveiko proto pavyzdžius, kurių pirmučiausias yra malonumas aukoti savo vaikus tėvynės labui.

Kodėl vieni kartais nusigręžia nuo sveiko proto? O kiti niekada? Tai susiję su tuo, ar didelis blogis aplinkui, ir su sielos atsparumu. Agamemnomas bijojo, kad graikai pralaimės prieš Troją. Jis kentėjo dėl savo silpnumo ir baimės galvodamas, kad jį supa didelis blogis. Tas pavyzdys – tai klaidingi vertybiniai prioritetai, nelyginant Medėjos vaikų žudymas iš keršto vyrui. Klaidingi prioritetai – tai nekontroliuojamos emocijos, nors Agamemnonas ir Medėja nė neabejoja tuo, ką daro, ir aiškiai apie tai visiems pasako. Emocijos nepaklūsta sveikam protui tada, kai ramus sprendimas įmanomas, tačiau, dėl vidinės sumaišties žmogus jo atsisako. Net pavojui praėjus, kai nebelieka ko bijoti, tokie žmonės laikosi didesnio saugumo priemonių.

Lietuvą šiandien matyčiau atsidūrusią tarp Trojos gražuolės Elenos, neturinčios ypatingos politinės galios (tačiau dėl jos graikai ima Troją), ir kerštaujančios Medėjos. Tai – kupina dvilypumo ir tarpusavio priklausomybės nuo priešo įvaizdžio situacija. Pokolonijinio subjekto situacija? Homi Bhabha tokią situaciją įvardijo kaip „third space of enunciation“ (hibridinės minties zona?). Anot jo, tai – ateities viltis, kai kultūros nebus suvokiamos nei kaip tautinės grynuolės, nei kaip daugiakultūrės su egzotiniais elementais. Geriausiai apie jas bylos hibridai. Turiu galvoje pirmiausia mąstymo hibridiškumą nepriklausomoje valstybėje. Šioje plotmėje kova už nepriklausomybę tęsiasi.