Studijuodamas universitete, beveik nepatyriau gerų dėstytojų retorikos. Gal tik pora jų galėjo pasigirti pusėtinais gabumais, o senosios literatūros tyrinėtojas Albinas Jovaišas ir Auksaburniu dėl iškalbos vadintas Jonas Balkevičius buvo žavios išimtys bendrame neišraiškingų intonacijų „mormorando“. Dabar, skaitydamas kai kurių dėstytojų prisiminimus ar liudijimus, aptinku, kad ir jie nebuvo sužavėti savų lektorių murmelių Vilniaus ar Kauno universitetuose. Mūsų didieji literatūros klasikai ir kalbos mokslo gigantai kalbėjo iš užrašų sau į panosę, jų studentai visiškai nedomino.
Kai jau gerokai po studijų nuėjau į Greimo centro rengtą semiotikų konferenciją, į kurią buvo pakviesti ir keletas dėstytojų iš Sorbonos universiteto, o vienas jų ėmė nagrinėti ergonomiškos gertuvės fenomeną, savo ausimis įtikėjau Sorbonos mitu: gyvas žvilgsnis į auditoriją, humoras, autoritetinga ir raiški kalba, skvarbi ir aiškiai artikuliuota mintis. Vėliau tokių pavyzdžių vis daugėjo, atvykdavo ir kitų užsieniečių, o jau šiandien regime laisvai sceniškai kalbančius lietuvius iš oksbridžų, harvardų ir jeilių. Bet drauge ryškėja ir kita šio reiškinio pusė: viešas kalbėjimas neapsiriboja minties skaidrumu, dar svarbesnis tampa pats bendravimas. Kalbėjimas tam ir yra viešas, kad jis būtų ne monologas, kur tau nerūpi auditorija ir imi gėrėtis tik pats savimi.
Nesena rinkimų kampanija į merus ir pasisakymų pobūdis tik atskleidė, kaip rūpi ir ar apskritai rūpi aptariamos problemos, elgesys per debatus išduodavo, kas tikrai nori būti merais, o kam tai tik akimirka sušukti, kad jis dar gyvas. Tačiau jau čia ėmė skirtis retorikos paskirtys, ir tai priminė pernai regėtą vieną akivaizdžiausių susikirtimų Seimo rūmuose, kur kultūros žmonėms kiti kultūros žmonės pristatinėjo kultūros objektus, pretenduojančius į paramą iš ES struktūrinių fondų.
„Kas iš jūsų yra buvęs Izraelio Yad Vašemo holokausto centre? Tiek nedaug? Rytoj užsakau bilietus ir pažadu visus nuskraidinti.“ Kas kitas taip galėjo pasakyti, jei ne buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas? Jo strategija „visiems statau!“ ilgametė, ji nesikeitė ir per mero rinkimus – vėl kažkokiems visiems žadėjo išsiuntinėti konkurento tekstus su jo neoliberalizmo ideologijos pavyzdžiais. Ar padarė?
Po istoriko išdėstyto graudaus patriotinio ekskurso, iliustruoto keliomis pasimetusiomis figūrėlėmis ant Tauro kalno ir taip grindžiančiomis Tautos namų būtinumą, meras nokautavo: nemanau, kad kas turi moralinę teisę dėl šio projekto prieštarauti, sakė jis. Geniali retorinė figūra, jei tik pasiduosime panpatriotizmui ir nesuteiksime net sau teisės paklausti, kurios tautos namai turėtų ten stovėti ir kas už jų realiai stovės. T. y. jei neįjungsime racionalaus kritinio mąstymo variklio. Bet Zuokui būtent jo ir nereikėdavo, nes jis grindė miesto plėtrą geometriniais trikampiais-keturkampiais, emocijas keliančiomis nuorodomis į istoriją ar sąsajomis su Niujorku, tad telikdavo paklausti nebent – kodėl ne penkiakampiai, kodėl ne kosmosas? Simuliakrai ėjo pirma.
Tądien atsitiko nelaukta: Klaipėdos savivaldybės atstovės pranešimas su beveik kosmine pristatymo vizualika, o joje – ir statistika, ir tikrovė, ir beveik neatremiami argumentai į „kas būtų, jei Klaipėdos muzikinis teatras negautų to finansavimo“. Vaizdas – ne apokaliptinis, bet visiškai įtikinantis, nes labai arti realybės, ir tai beveik atėmė iš manęs lėktuvo bilietą į pažadėtą Izraelį. Nes emocijas pakeitė aiškus „ratio“ ir kalbėjimasis su lygiais pašnekovais, o ne naivia auditorija, kuriai kabinami makaronai, vadinami koncepcijomis ir galimybių studijomis.
Kitą įspūdį patyriau šių metų knygų mugėje. Teko garbė pristatyti Zygmunto Baumano knygą su trim garbiais intelektualais. Į poros šimtų vietų salę sugužėjo, atrodė, pusė mugės – net grindis nugulė. Klausimas – ko jie atvyko? Paklausyti kalbančių vardų ar išgirsti ką nors apie knygą, kurios jie dar nevartė? Paradoksaliausia buvo tai, kad knygoje Baumanas rašo apie vartojimo kultūrą, ir ji buvo pristatoma tų dienų Lietuvos vartotojiškumo epicentre, neabejotinai pralenkusiame „Akropolį“. Ir čia – labai panašiai, kaip ir kituose knygų mugės pokalbiuose – retorika liejosi upeliais, kuklus 95-metis senukas Baumanas buvo lyginamas su tapybos titanu Caravaggio, su aistros apimtu žvėrimi; čia buvo operuojama asmeninėmis pažintimis su Katarų princais ir pasisėdėjimais kokioje nors Sienos ar Vezuvijaus pašonės kavinėje – šiukštu ne turistinėje, todėl pačioje geriausioje per pusę žemyno; į tarp mūsų nesantį filosofą, be abejo, buvo kreipiamasi „Tu“, pabrėžiant intelektualiai intymų ryšį su juo, – ir visoje šioje aistringoje retorikos jūroje, kurioje publika tiesiog skendo, beveik nė žodžio nebuvo apie pačią knygą. Kam? Pasiskaitysite. Dabar kaifuokite nuo kultūrinio roko žvaigždžių. Jau beveik girdėjau ovacijas ir švilpimus su prašymais bisui. Dar vienas tokių pasisėdėjimų bruožas – čia visi būna fantastiškai draugiški, plojantys vienas kitam per petį ir šiukštu nediskutuojantys. Diskusija tik tariama, jungtukai „bet“, „tačiau“ visiškai nebūna nei tačiau, nei bet. Dialogai iš tiesų yra kiekvieno dažnai jau kelintąsyk kartojami monologai, visiškai neatsakantys į vedėjo klausimus. O jau ginčytis su pristatomo autoriaus – tuo atveju Baumano – tezėmis būtų itin blogo tono ženklas, nes – kaip taikliai toje knygoje ir pažymėjo Baumanas – „šiandien priklausymo kultūriniam elitui ženklas yra maksimali tolerancija ir minimalus išrankumas“. Vadinasi, intelekto čia minimumas, elitinė knygų mugė gali tapti idealia vieta retoriką įvaldžiusiems grafomanams.
O dabar nusikelkime į nedidelį estų Piarnu miestelį prieš 15 metų. Estų dokumentininkas Markas Soosaaras ten rengdavo – ir iki šiol rengia – Tarptautinį dokumentinio antropologinio kino festivalį; tais metais greta festivalio vyko cenzūrą nagrinėjanti konferencija, ir miesto centre Soosaaras pastatė mikrofoną, prie jo ėjo kalbėti, kas norėjo. Taip realiai buvo pabrėžta, kad cenzūros nėra. Ten buvo surengta ir mūsų konferencijos dalis, atvira visiškai visiems; tačiau kitomis dienomis paprasta praeivė kalbėdavo apie bendruomenę, apie laiptinių nevalymą, namų netvarkymą, vyras – apie kylančias kainas ir t. t. Savotiškas haidparkas, kurio mes taip niekaip ir neįkuriame kuriame nors Lukiškių aikštės kampe. O kam, galime replikuoti, juk ne ant statinės priimami sprendimai? Tačiau jau tada Soosaaras (ar tie estai visi kitokie?) suprato, kad viešai kalbėti yra demokratija. Net jei ir nieko nenusprendžiama, galimybė vieniems kalbėti, kitiems klausyti yra galimybė ne vien kelti problemas, išsikeikti, nuleisti garą, bet pažinti ir susipažinti su tuo, kaip gyvena miestas, bendruomenė, kas rūpi žmonėms, kokios tikrosios jų problemos, o ne tos, kurias valdžiai raportuoja jai pavaldžios įmonės. Tikriausiai nereikia sakyti, kad tokiose viešų kalbų vietose retorikos vingrybių neverta tikėtis. Ir kaip tik to dėka viešas haidparkas simuliakrus atkeri: ar pastebėjote, kad dabar renkant švietimo ir mokslo ministrą žiniasklaidoje, toje simuliakrų karalystėje, kalbama tik apie politikų pasistumdymus, o iš viso nekalbama apie švietimą ir mokslą ir ką tai duos visuomenei. Žaidimas įtraukia.
Tačiau, paradoksalu, iki šiandien taip aiškiai ir neįvaldytas, retorikos išmanymas tampa ir vis mažiau svarbus. Ne kartą patyrėme, kaip gražus kalbėjimas slepia minties stoką. Retorikos niuansus įvaldęs kalbėtojas gali įtikinti savo tiesomis ir susilaukti aplodismentų, – bet tik po laiko visi apsižiūrės, kad tų tiesų ir nebuvo, plota tik formai. Juolab ji taip pat virsta kliše – „privalomieji“ pranešėjo juokeliai siekiant užmegzti kontaktą su publika dažnai nuskamba graudžiai, nes būna juokingi tik pačiam pranešėjui, o įmantrus kitakalbis (šiandien – anglų kalbos) žargonas geriausiu atveju sulaukia palinksėjimo: taip, supratome, irgi mokame. Tai, kas nuo viduramžių skyrė išsilavinusį žmogų nuo paprasto valstiečio, kas privalėjo būti geras tonas ir gestas Prancūzijos absoliutizmo amžiaus interjeruose, šiandien, didžiajai gyventojų daliai fiziškai persiritus į miestus, o mentaliai – į globalius tinklus, tampa ne taip ir reikšminga. Taip, kalba išduoda sluoksnį, kilmę, išsilavinimą, tačiau kai teatrališkasis barokas traukiasi net iš teatro scenų, personažai gatvėse gali sukelti smalsumą, bet jais patikės tik trokštantieji spektaklio. Tačiau tikrovėje, kuri ir taip paversta reginiais ekrane, mums to spektaklio mažiausiai reikia.
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
