„Paprastos beprotybės istorijos“ – tarsi juodoji komedija, kurioje nėra nieko „juodo“, vien geraširdiškas, su niekuo pasaulyje nesupainiojamas čekiškas humoras, atveriantis kasdienybės siurrealizmą. Spektaklio herojai tokie vieniši, taip išsiilgę kito žmogaus artumo ir meilės, kad nuo savo vienatvės tiesiog kraustosi iš proto.
„Kas man įdomiausia šitoje pjesėje? Tai – tema ir kaip ta pjesė parašyta. Joje kalbama apie tai, kas yra normalu ir kas nenormalu. Kur yra ribos? Žmonės susikuria tam tikras taisykles ir vadina jas normaliomis. O nesilaikymas tų taisyklių vadinamas beprotybe. Tad ir kyla virtinė kausimų: ar laikymasis taisyklių visada yra normalu, ar normalu keturiasdešimt metų gyventi santuokoje ir nepažinti vienas kito, ar normalu slėpti savo prigimtį?“ – svarstė režisierius Darius Rabašauskas.
Pagrindinis pjesės herojus nenori žaisti pagal tas taisykles, jis atsisako būti normaliu pagal visuomenės sampratas. Jam atrodo, kad nenormalu būti normaliu. Apskritai visi personažai yra patekę į ribinę padėtį ir visi ieško išeities iš savo padėties. Tai ir juokinga, ir dramatiška. Kiekvienas jų išgyvena savo dramą, kiekvienas yra išprotėjęs.
Autorius pjesėje paliečia keletą potemių. Jos įdomiai susisieja, tarsi būtų viena gija apraizgytos ar veriamos ant vieno siūlo. O tai, anot režisieriaus D.Rabašausko, jau yra rašytojo meistriškumas.
„Kiek mes jau rodėme šį spektaklį, publikai puikiai suprantamas čekiškas humoras. Ir aš asmeniškai labai mėgstu čekišką humorą. Jų filmai, fotografijos byloja, kad yra unikali tauta, gebanti išlaikyti pusiausvyrą tarp realybės ir absurdo“, – vertino D.Rabašauskas.
Šiųmetis Auksinio scenos kryžiaus laureatas aktorius K. Macijauskas, sukūręs Tėvo vaidmenį „Paprastos beprotybės istorijose“ pripažino, kad ir jam patinka čekiškas humoras, kuris yra ryškesnis, nei lietuviškas, o šioje pjesėje jis net sarkastiškas ir publika jam atliepia.
Apie savo vaidmenį aktorius kalbėjo: „Iš pradžių jis užsikonservavęs, niekuo nesidomi, jam svarbiausia išgerti alaus. Bet keistas pasikalbėjimas telefonu su nepažįstama moterimi išties pažadina, jis atgyja, ima domėtis aplinka. Jis ir sako, kad keturiasdešimt metų gyvena su žmona, bet apie ją nieko nežino, taip pat ir apie sūnų, apskirtai apie gyvenimą. Tik dabar jis tai suvokia, kažkas sukirba po susitikimo su ta moterimi, bet tai tik kibirkštėlė. Jis vėl grįžta atgal į įprastą savo būseną“.
Nesitikėjęs gauti apdovanojimo K.Macijauskas neslepia džiugesio, nors ir sako, kad nei geresnis, nei blogesnis dėl to netaps. „Pagrindinis ar antraplanis vaidmuo – reikšmė vienoda, nebent dalyvautum masinėse scenose. Kartais antraplanį vaidmenį yra sunkiau sukurti ir vaidinti. Nes parodyti personažą, jį atskleisti reikia vos per vieną ar kelis epizodus. Tėvo vaidmuo spektaklyje „Paprastos beprotybės istorijos“ – nėra mažas vaidmuo, yra gal kokie penki išėjimai į sceną ir tie epizodai nėra trumpi“, – atskleidė aktorius.
