Skaitant tarpukario laikraščius menkniekiai, kurie pasako viską, man ir svarbiausi. Mūsų literatūros meistrai ir nežinomi, prarasti vardai keverzoja savo istorijas laikraščiuose ir ant kavinės staliukų. Seku jas, trokštu pagerbti šiuos autorius, išsaugoti jų atminimą, o vėliau kurti filmus ir literatūrą.
Akvilė Žilionytė
Šioje knygoje-laikraštyje gausu odekolono, muilo ir kvepalų. Knyga moko kurortiško gyvenimo, nesišnekučiuoti su kaimynėmis daržuose, nekalti vinių į sieną samčiu, prosu, nežaisti peiliu, iš duonos nedirbti rutuliukų ir greitai nesisukinėti, aiškinama, kodėl labai švelniose draugijose vaisiai neimami į ranką, kodėl Rusijos vieversėliai čiulba kitaip nei vokiečių, ką daro meilė ir ką reiškia nedrįsti!
Keičiasi laikai ir vietos, lankome gyvuosius ir mirusiuosius, taip pat ir išgalvotus, vaikštome po tarnaičių paradus, šypsomės sėdintiems ponams. Uostom laikraščius – mat „tik apie 30 nuošimčių pliažininkų vynioja muilą į laikraščius, o kiti tenkinasi silkiniu popieriu“.
Sud. Akvilė Žilionytė. Duokit fraką: tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės. Vilnius: Tyto alba, 2015. – 216 p.
Knygos dailininkė Asta Puikienė
