Kokios sąmonės erdvės mums atsiveria perskaičius gerą kūrinį, kuris „lyg užbraukia brūkšnį“?
Autorė šias tris knygas įvardija kaip „fragmentų knygas“. Užuomina, sakinys, aliuzija, citata tampa klijais, sutvirtinančiais praeities ir dabarties pagrindą, ant kurio auga ir ateities statinys.
„Fragmentas – sakiniai, suimti į saują“, mažmožiai, prabylantys apie likimus, asmenybes, ištirpstančias kultūroje, istorijoje. Net ir veidrodžio šukė atspindi visą vaizdą – atskirame kūrinio fragmente galime matyti ir asmenybę, ir epochą (juk lotyniškai reflexio – atspindys, atgręžimas, perstatymas). Apmąstydami neišvengiamai ir atspindime.
Autorė per asmenišką potyrį, pojūtį nesmerkdama, neteisdama bando įžvelgti, kas gi už to brūkšnio, metaforos blyksnio, paradokso grožio, kas yra ta literatūra ir gyvenimas, asmenybės ir vietos, darančios įtaką mūsų mąstymui, buvimui, kas yra tikra, o kas tik simuliacija.
Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Už brūkšnio. – Vilnius: Tyto alba, 2015. – 208 p.
Viršelio dailininkė Asta Puikienė.
