Klausytojų susidomėjimą aitrina ir paslaptimis apipinta „Requiem“ sukūrimo istorija. Prie legendos svariai prisidėjo rusų rašytojas Aleksandras Puškinas, skyręs jai vieną savo mažųjų tragedijų „Mozartas ir Salieri“, ir kino režisierius Milošas Formanas, sukūręs filmą „Amadeus“.
Ne vienas „specialistas“ išmintingai dėsto istorijas apie Antonio Salieri pakištus nuodus, apie juodai apsirengusį nepažįstamąjį, užsakiusį gedulingąją kompoziciją, apie W.A.Mozarto išgąstį ir blogas nuojautas po jo apsilankymo… Tačiau kiekgi šioje legendoje yra tiesos? Kas buvo keistasis lankytojas, kodėl W.A.Mozartas nebaigė savo kūrinio ir kodėl jo žmona šį faktą slėpė?
1791 metų liepą tiksliai neidentifikuotas asmuo kaip tarpininkas kreipėsi į W.A.Mozart‘ą ir paprašė jauno grafo Franzo von Walseggo užsakymu sukurti gedulingąsias mišias – „Requiem“. Po žmonos mirties grafas panoro jos garbei sukurti, tai yra nusipirkti, „Requiem“, lyg pats būtų jį sukūręs. Kiek žinoma, grafas buvo turtingas muzikos diletantas. Už šį sandorį buvo pažadėti 400 guldenų. Asmuo, tarpininkavęs šiam sandoriui, galėjo būti artimas W.A.Mozarto bičiulis Johanas Puchbergas, kuris turėjo krautuvėlę ir nuomojosi butą grafui F.von Walseggui priklausančiame name. Greičiausiai W.A.Mozartas negalėjo bičiuliui atsakyti, nes J.Puchbergas jam dažnai skolindavo nemenkas pinigų sumas. Juolab kad grafas prašė nepersistengti – Mišios turėjo skambėti lyg sukurtos diletanto. Žinant W.A.Mozarto kūrybingumą, jo laukė tarsi lengva užduotis ir uždarbis.
Ilgainiui kūrinio atsiradimas buvo apipintas legendomis ir jomis pasirūpino ne kas kitas, o W.A.Mozarto žmona Constanze. Vienam pirmųjų W.A.Mozarto biografų Franzui Niemetschekui ji papasakojo apie paslaptingąjį „Requiem“ užsakovą, bet grafo F.von Walseggo vardą nutylėjo. Visas šis paslaptingumo šydas ir tai, kad genialusis kompozitorius mirė rašydamas „Requiem“, versija, kad „Requiem“ užsakovas buvo italų kompozitorius A.Salieri, vėliau nunuodijęs W.A.Mozartą, suformavo įtikinamą ir patrauklią legendą.
Jau po kompozitoriaus mirties buvo paviešintas sufalsifikuotas laiškas, neva rašytas paties W.A.Mozarto bičiuliui dramaturgui Lorenzo Da Ponte, kuriame jis tarsi užsimena artėjančios mirties nuojautas ir paslaptingą užsakovą, užsakiusį „Requiem“. Kad laiškas suklastotas, buvo įrodyta, bet kyla daug klausimų, kam ši apgaulė buvo naudinga ir ko ja buvo siekiama.
Kurdamas „Requiem“ W.A.Mozartas kartu rašė dvi operas: „Užburtoji fleita“ ir „Titas“. Tokiam didžiam muzikui sandoris turėjo būti ganėtinai koktus ir nedarantis garbės – parduoti savo kūrinį už 400 guldenų ir dar parašyti jį taip, kad muzikos specialistai manytų, jog tai diletanto darbas... Turbūt per visą savo gyvenimą W.A.Mozartas nebuvo papuolęs į tokią keblią ir dviprasmišką padėtį, o kai 1791 metų gruodžio 5-ąją mirė, paliko neužbaigtą kūrinį.
Tik pirmoji „Requiem“ dalis „Introitus“ parašyta paties genijaus nuo pradžių iki galo. Ji trunka vos penkias minutes. Paprastai „Requiem" trunka apie 50 minučių, o tai rodo, kad kūrinį užbaigė kiti, remdamiesi W.A.Mozarto muzikiniais eskizais. Tie kiti – tai jo padėjėjai ir mokiniai Franzas Xaveras Sussmayris ir Josephas Leopoldas von Eybleris, kuriuos Constanze, mirštančio vyro patarta, paprašė užbaigti užsakytą kūrinį. Priešingu atveju grėsė sandorio nutraukimas ir reikalavimas grąžinti jau sumokėtą avansą grafui F.von Walseggui, o to Constanze, likusi be pragyvenimo šaltinio, stengėsi išvengti.
1793-iaisiais, praėjus dvejiems metams po kompozitoriaus mirties ir pasirodžius Adolfo Heinricho Friedricho Schlichtegrollio nekrologui, kuriame jis leido sau pastebėti, kad „W.A.Mozartas nebegalėjo užbaigti „Requiem“, Constanze desperatiškai supirko visus egzempliorius, baimindamasi, kad šis faktas nepasiektų grafo F.von Walseggo.
„Kyrie“, kurio dalį instrumentinių partijų W.A.Mozartas buvo užrašęs pats, jo mokiniai užbaigė naudodamiesi likusiomis partitūromis. „Sequentia“, susidedančios iš trijų dalių „Dies Irae“, „Confutatis“ ir „Lacrimosa“, bei „Offertorium“ W.A.Mozartas sukūrė tik keletą pasažų eskizų. Garsiosios „Lacrimosa“ buvo sukurti tik aštuoni taktai. Šią dalį mokiniai užbaigė naudodami kartojimus ir kopijuodami W.A.Mozarto stilių. Na, o „Sanctus“, „Benedictus“ ir „Agnus Dei“ parašyti F.X.Sussmayrio ir kitų mokinių visiškai savarankiškai. Paskutinėje dalyje „Communio“ mokiniai jau naudojo motyvus iš pirmosios dalies „Introitus“ ir „Kyrie“.
Taigi Constanze ir W.A.Mozarto mokiniai sukūrė falsifikatą, kad ir kaip gražiai jis skambėtų. Kita vertus, kitaip ir negalėjo būti – juk kūrinys turėjo skambėti lyg sukurtas diletanto. Sakoma, kad Ludwigas van Beethovenas „Requiem“ nemėgo, o daugelis to meto muzikos ekspertų kūrinį kritikavo.
Mūsų dienomis „Requiem“ klausytojai jautriai pergyvena, įsijausdami į mitą apie kūrinį, neva sukurtą artėjančios mirties akivaizdoje.
Gal tai likimo ironija, bet W.A.Mozarto liga ir staigi mirtis pasitarnavo esminei šio keisto sandorio idėjai – įtikinti, kad kūrinį sukūrė muzikos diletantas. Būtent Constanze, J.Puchbergas, F.X.Sussmayris, J.L.von Eybleris realizavo sandorį, todėl šiandien pasaulio koncertų salėse atliekamas „Requiem“ nėra W.A.Mocarto kūrinys ir galbūt net derėtų išbraukti iš „Köchel-Verzeichnis“ katalogo „Requiem in d-moll KV626“.
Originalią W.A.Mozarto „Requiem“ versiją pirmą kartą Lietuvoje, vadovaujami režisierės J.Vansk, atliks Šv.Kristoforo orkestras, choras „Aidija“, solistai Joana Gedmintaitė (sopranas), Karolina Glinskaitė (mecosopranas), Kęstutis Alačauskis (tenoras), Egidijus Dauskurdis (bosas), dirigentas Modestas Barkauskas. Teatralizuotam koncertui kostiumus kuria Vitalis Čepkauskas, reginį praturtins Algio Kasparavičiaus instaliacijos. Šv.Kristoforo orkestras vakarą „W.A.Mozarto detektyvas: tikroji „Requiem“ istorija“ rengia su viešąja įstaiga „Opera artis“, pernai rugpjūtį prisistačiusia muzikos gerbėjams W.A.Mozarto „Don Žuano“ spektakliu Vilniaus universiteto Didžiajame kieme.
