Norisi mūsų režisierius ir aktorius, visus teatralus kuo greičiau nukreipti šito jiems veidrodinio filmo link (tegul kol kas ir neleistinu internetiniu pavidalu – efektas vis tiek bus didelis). Meksikiečių komanda – režisierius Alejandro G.Iñárritu, scenaristai Nicolás Giacobone, Alexanderis Dinelaris, operatorius Emmanuelis Lubezkis – demonstruoja ir Holivudo, ir Brodvėjaus meistrams, kas yra nevienasluoksnis scenarijus, geniali kino kamera, svaiginantis filmavimas beveik vien interjere, darbas su aktoriais, montažas, beveik vien mušamųjų garso takelis. Tai yra tikras kino džiazas. Sudėtingiausiam meno žanrui – muzikai – prilygstantis kūrinys.
Be patetikos čia neapsieisiu. Manau, ir viename filmo epizode prie baro pasodinta „The New York Times" teatro kritikė, nuo kurios piršto ir minties krustelėjimo „priklausys, ar pas mus plūs minios, ar bus tuščia“, be jos neapsieitų. Tai, kaip virtuoziškai pavyksta sulieti repetuojamos pjesės, peržiūrų, premjeros ir užkulisinio gyvenimo tekstus, vaizdus, mažiausius taktilinius bendravimo pojūčius ir linijas, tiesiog neįtikėtina.
Prie staliuko, stovinčio vidury scenos, dieną repetuojant dar pasipešama, lekiama minutei kitai į rūbinę ar grimerinę, kurioje veidrodis nudaigstytas daugybe veidą „operuojančių“ lempučių, o staiga tas pats tekstas vėl nuskamba, ir kamera sukasi aplink tą patį staliuką, bet jau atidengdama, o siaube, gyvus žiūrovų viršugalvius, salės ošimą... Tačiau keisčiausia, kad beveik tas pats tekstas retsykiais visai adekvačiai skamba ir šizofreniškame (kaip kai kam iš žiūrovų pasirodys) Artisto gyvenime. Susidedančiame vien iš kulminacijų, meistriškai A.G.Iñárritu sustyguotų.
Aktorius ir debiutuojantis režisierius Riganas (aktorius Michaelas Keatonas, prieš 20 metų žiauriai išpopuliarėjęs kaip Betmenas, taigi, tarsi vaidinantis čia patį save) gauna „šansą padaryti kažką rimta“. Atsikratyti pigaus populiarumo, kai jis, dar jaunas, buvo aprengtas fantastinio paukščio kostiumu ir lengvai kilo virš Niujorko dangoraižių. Bjaurybės paukščio kimus balsas lydi Riganą visą gyvenimą, pasakinėdamas jam ir vis pastatydamas jį į vietą. Fausto kančių spaudžiamas artistas jau paseno, nupliko, tačiau filme jis ne vieną kartą įnirtingai lyg šlykščias bailias mintis plėšia nuo galvos peruką. Siekia nors kartą sukurti, įrodyti ir pakilti ant tikrų sparnų.
Talentingam Rigano kolegai, teatro aktoriui Maikui (puikus, kaip visada, Edwardo Nortono vaidmuo), kuriam „stovi tik scenoje“ ir kuris piktai šiepiasi, kad „populiarumas – tai paperkamumas“, Riganas parodo vaikystėje mokyklos teatre iš vieno rašytojo gautą sentimentalų, bet jam lemtingą raštelį: „Ačiū už sąžiningą darbą.“ Taigi, būtent taip – sukurti ir pakilti su lengva sąžine!
Beveik visas filmo veiksmas sukasi nykiuose Brodvėjaus labirintuose (ačiū Oskaro Koršunovo pogrindinei „Jelizavetai Bam“), iš kurių yra tik du išėjimai – į nuščiuvusią sceną arba į triukšmingą gatvę trumpam parūkyti, pro netyčia prieš juokingą beplunksnį Ikarą užsitrenkiančias duris...
Finalinius katarsio akimirksnius režisierius palieka suvaidinti Rigano dukrai, taip pat neišvengusiai teatro potraukio ir nuodų. Dukrai lemta išvysti tą laisvo ir laimingo tėvo kūrybinį skrydį.
Matyt, Pietų Amerikos magiškasis menas bus paveikęs ir tarpinę Šiaurės Amerikos šalį – Meksiką. Štai tragikomiškas herojus Riganas žengia gatve, nusiminęs kilsteli rankos pirštą, įtempia žvilgsnį – mašina sprogsta, drakonas užkarkia, ir vėl viskas nutyla. Ir tai ekrane atrodo kaip norma. Ne prasčiau nei koks Marquezas.
* * *
Amerikiečio Tennessee'io Williamso (1911–1983) 1947 m. parašyta drama „Geismų tramvajus“ po jos furoro Brodvėjuje ir Vest Ende greitai, 1951 m., buvo ekranizuota. Visi filmo aktoriai – su Vivien Leigh ir Marlonu Brando priešakyje – prieš tai ilgai mynė scenos grindis šitoje pjesėje. Trapiosios Vivien psichikos liga buvo susieta su Blanšos vaidmeniu, kurį teatre jai teko atlikti daugiau nei 300 kartų. 6-ajame dešimtmetyje angliškoji žiniasklaida mirgėjo nuo nuomonių dėl pjesės, tuomet dar klasika nepripažintos, – jos herojai gyveno amerikoniškų standartų neatitinkantį chaotišką gyvenimą, o jos autorius homoseksualas pasakė: „Blanša – tai aš.“
Lietuvoje pjesė garsiau nuskambėjo 1974 m., kai ją Kauno dramos teatre pastatė D.Tamulevičiūtė – balansuojančios herojės natūra buvo artimesnė aktorei Doloresai Kazragytei nei Rūtai Staliliūnaitei. Šiandien drama „Geismų tramvajus“ (kadaise kruopščiai išversta Irenos Balčiūnienės), atrodo, tampa retai statoma archyvine klasika. Ne tik todėl, kad pusė spektaklio sėkmės gula ant vienos aktorės pečių, o pakelti tokią naštą sunku net ir didelei artistei. Manau, iš dalies dabartiniame režisūriniame teatre ši pjesė susmuko, senstelėjo, nes jos nėra kaip „pasukti“, priartinti prie kitoniškos erdvinės scenos. Paradoksalu, bet pjesė siūlo per daug erdvės aktoriui, jo benefisui. O dabar yra režisierių benefisų laikai.
Žinoma, senstelėjo ir kai kurie moraliniai XX a. vidurio dramos akcentai. Keista, bet „lenkiško kamščiatraukio“ Stenlio Kovalskio niūrioje povyzoje šiandien žiūrovas mato ne vien patrauklų gyvulį, bet ir vargšą emigrantą, kuris juk irgi žmogus, kuris demaskuoja Blanšą, nes kovoja už teisybę, kuris... O buvusi mokytoja Blanša, toji virpanti plaštakė, nemokėjusi apsieiti su paveldėtais pinigais ir įkliuvusi į viešnamio tinklus, tėra kvaila svaičiotoja. XXI amžiuje vyras ir moteris kiek kitaip vertinami.
Tačiau Šiaulių dramos teatrui į Jaunimo teatrą Vilniuje nutarus vežti „Geismų tramvajų“ bilietai buvo iššluoti jau prieš savaitę...
Vėlgi tačiau po 3 valandų spektaklio publika (kurios didelę dalį, kaip nuklausiau, sudarė medicinos darbuotojai) vėsiai plojo ir skirstėsi šnekučiuodamasi, na, daktarai žino apie ką. Spektaklis neuždegė nė iš vieno kurio kampo, susigėrė į kažkokias samanas...
Nors, mano galva, režisierius Algirdas Latėnas, Šiaulių scenai pasiūlęs statyti šią pjesę su Monika Šaltyte (Blanša) ir Inga Jarkova (jos sesuo Stela), padarė labai daug. Aktorės dirba labai profesionaliai – joms gal atsidarytų ir antrasis kvėpavimas, jeigu šalia atsirastų bent kažkokį dramatiškumą stimuliuojantys vyrai partneriai (nors komiški dialogai su Aurimo Pintulio Miču kartais pavyksta). Režisierius sakė, kad ėmėsi šio darbo, nes rado dvi aktores, tačiau dvi aktorės – tai valtis su irklais vienoje pusėje. Čia būtina priešprieša – Stenlio skleidžiamas gyvuliškas magnetizmas.
Kai šeima vienoje scenoje ima tvarkingai gerti arbatą, krenta puodeliai ir... nedūžta. Tai simboliška šiam spektakliui. Juk pjesėje nerangus Kovalskis, kažką numetęs nuo stalo, to net nepastebi, ir jį siutina, kai Blanša krūpčioja ir iš šukių (iš niekų) daro tragediją.
Prie vyrų, kurie nestimuliuoja moterų, čia priskirčiau ne tik pasyvius aktorius ir režisierių, bet ir scenografą Gintarą Makarevičių su jo apmirusia grafika ir labai nuobodžiai traukoma užuolaida, taip pat kompozitorių Liną Rimšą, matyt, atvedusį į sceną gyvą saksofonininką, kuris groja negyvą džiazą „ant teksto“ – teksto čia bus labai daug, bus ankšta, ir kūrėjai tai turėjo žinoti iš anksto.
Taigi, nei džiazo, nei sekso. Pasigroži gal tik kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės suknelėmis iš lagamino, kurios čia vėlgi turėtų labiau priminti „Humanos“ parduotuves.
Vis dėlto Šiauliai parodė, kokia geidžiama klasika yra „Geismų tramvajus“. Ir kaip lūžtų Vilniaus teatrai, jei kuris nors žvaigždė režisierius užleistų vietą danguje žvaigždėms aktoriams.