Oskaras Koršunovas savo karjerą pradėjo būdamas mokytojos Violetos Tapinienės auklėtiniu. Dabar jis pats kaip pedagogas atiduoda skolą. 20-mečius studentus išstumia į didžiulę Nacionalinio dramos teatro sceną (matyt, susitvarkytų ir dar su jaunesniais, Williamo Shakespeare'o herojų bendraamžiais, jei šitam ryžtųsi).
Baisu už Agniešką Ravdo, aukštai iškilusią ant scenografės Jūratės Paulėkaitės dar gyvos klasikos, picerijos stogo. Ką ji mato žvelgdama į šimtus sustingusių viršugalvių salės tamsoje? Kaip nepuola žemyn ir nepabėga? Baisu ir už Rasą Samuolytę, stoviniuojančią prieš spektaklį tarp žiūrovų, prie salės durų, na, ten, kur sukabintos visokios jau nuėjusiųjų nuotraukos...
Tačiau spektaklis vyko ir įvyko. Agnieškos Džuljeta pasirodė puikiai, kaip ir dera XXI a. moteriai, ji turėjo ir pakėlė daug daugiau teksto ir aistrų nei jos Romeo-Laurynas Jurgelis. Beveik tokia pati žaliai dryžuota suknelė ramino: viskas čia kaip ir anksčiau, mergaitės skaidrus balsas vilnija ir uždega širdis viltimi...
Manau, kad daugumai salėje taip ir atsitiko. Deja, man asmeniškai buvo kitaip. Aiškiai per ilgai. Banalu, bet – gera yra gerai, kai jo mažai, dozuotai Taip, kaip buvo, atleiskite, Oskarai, Eimunto Nekrošiaus trumpoje istorijoje apie šituos pačius herojus. Tada, žinoma, ir geniali Kęstučio Antanėlio muzika atliko savo reguliuojamą smogiamąjį vaidmenį. Tada spektaklio pradžioje būdavo įkvepiama, o pabaigoje iškvepiama. Nes tokia jau šita istorija – visa iš aukštų natų.
Dabar daug jėgos ir šarmo nueina tešlos minkymui – virtuoziškam ir įstabiam, bet nė kiek ne graudžiam. Ir Romeo, ir Džuljeta, ir, o varge, kulminacinis tragedijos personažas Merkucijus miršta ir numiršta be stringančių gerklėje graudulių! Nes po visus spektaklius ištąsytas Marius Repšys „nebepagroja“, vyriškos potencijos spektaklyje iš viso trūksta, klesti neišsikvėpusi Eglės Mikulionytės Auklė ir... Ir muziejinis spektaklis, kuris, be abejo, labai gražus ir edukacinis.
* * *
Vasario 13 d. Jaunimo teatro spektaklio „Aštuonios mylinčios moterys“ – du neginčijamai liuksusiniai „kadrai“ yra sustabdyti ir sulėtinti. Viename – visos vienos šeimos moterys, susižymėjusios numeriais kaip nusikaltėlės, fotografuojasi veidu ir profiliu priešais žiūrovų salę, – iš pradžių nusigandusios, paskui jau krykštaudamos. Antrame, „rapidiniame“, – jos mūšyje aplink pianiną reiškia viena kitai nevaldomą pyktį grakščiai sulėtintais judesiais...
Iš dalies būtų gerai, jei tokios rūšies pjesė retsykiais atsirastų kiekvieno teatro repertuare – visi pamatytume, kokios aktorės tūno užkulisiuose. Tuo užsiėmė net ir garsusis Francois Ozonas, 2002 m. sukvietęs į vieną filmą įvairių kartų kino žvaigždes. Prancūzo Robert'o Thomas (1927–1989) pjesė yra kaip tasai drabužis be dydžio – labai patogi ir nelabai įdomi. Universaliai standartiška. Tačiau ją gali trumpai ir žaviai nušviesti koks aktorės, režisieriaus ar dailininko triukas. Ir bus gana.
Tuo labiau dabar, kai klesti toks teatras, koks klesti. Norėčiau neminėdama pavardės pacituoti tokį man adresuotą vieno garbingo mokslininko, nesusijusio su menu, tačiau menu besidominčio, laišką:
„Į dramos spektaklius aš jau nustojau vaikščioti. Kas Kaune padaryta iš Antono Čechovo „Vyšnių sodo“? Kažkokie idiotai, girtaujantys ir smurtaujantys, kuriems jau ir taip teikiama pirmenybė televizijoje ir laikraščiuose. Ne ką geriau „Žuvėdra“, gal arčiau teisybės „Seserys“. Teatras turi būti šventė, o ne klausymasis idiotiškų klyksmų. O paskui „išminčiai“ suka galvas, kur dingo senosios žmonių visuomenės vertybės. Tačiau viską viršijo Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ pastatymas. Nejaugi Severiutė – tai merga, lakstanti po sceną nuogomis krūtimis (reiktų sakyti – p...). Jaunimas dabar nieko neskaito, tai kokį vaizdą jiems palieka tokia išdarkyta Vaižganto kūryba? Vienintelis Rolandas Kazlas gražiai ir prasmingai pastatė Kristijoną Donelaitį, o kiti režisieriai kuria idiotų teatrą idiotams. Atsiprašau už šitą jausmų protrūkį, tai, matyt, senio niurzgėjimas.“
Taip, palaikydamas dabartinį režisūrinį, nihilistinį lietuvių teatrą, neretai pasijunti „sėdintis vien tik savo rogėse“. Naftalininio psichologinio (dramaturginio) teatro saulėlydis buvo neišvengiamas, tačiau ar tai jau reiškia, kad tokio ar panašaus teatro saulėtekio nebebus, nes tai ne menas? Tuo labiau Dalios Tamulevičiūtės ir E.Nekrošiaus „Kvadrato“ – visai ir „žmoniško teatro" teatre?
Kita vertus, ar „Aštuonios mylinčios moterys“ (ir pan.) yra toks kūrinys, kuris gali ieškoti vertingo GYVO, nepigaus kontakto su plačiąja publika? Gal ir ne. Tačiau juk kitąsyk GYVAME teatre kalnus nuverčia ne preciziška režisieriaus estetika rūsyje su sukamuoju scenos ratu, o kokios nors talentingos aktorės mimika. Teatras juk atsiranda (arba neatsiranda) viename dviejų tiesių – aktoriaus ir žiūrovo – susikirtimo taške. Režisūriniam teatrui, ko gero, skirtas lygiagrečių tiesių vaidmuo.
Tvarkingame, atsargiame režisieriaus Balio Latėno spektaklyje pasidžiaugi aktorėmis (labai išskirčiau Neringą Varnelytę, taip pat Kristiną Andrejauskaitę, Aušrą Pukelytę), kurios plaikstosi vienodos geltonos, neapykantos spalvos, šilko apdaruose. Linksmai pabrėžiama, kad visos jos tokios... Nežinau, ar šio lyg ir nekalto komedinio trilerio moterys kūrėjos užfiksavo, kad šitas trileriukas šiandien skamba švelniai mizoginiškai?.. Kad finalinį tariamai nužudyto vyriškio apsireiškimą priešais aštuonias moteris režisierius (ir dailininkė) galėjo kažkaip įdomiau užriesti, o ne leisti jam knibinėtis su pianino rėmu?
O kas, scenografe Marta Vosyliūte, čia yra tas grandiozinis vamzdis – Pizos bokštas ar kanalizacija? – taip ir nesupratau. Nes kolegų darbų parodijavimas šiame spektaklyje yra per sunkus reikalas, jis nepersiskaito.
* * *
Agnė Žagrakalytė savo naują opusą „Klara“ (ooo, koks kabinantis vardas) pakrikštijo literatūriniu komiksu. Knygos puslapiai labai apgalvotai sužymėti dideliais skaičiais – kur kas didesniais nei raidės. Labai patogu – akis iš karto pagauna kadrų-lapų žaidimą. Gali skaityti puslapius nepaeiliui.
Taigi iš pradžių pradėjusi nuo pradžių ir gana greitai nusipurčiusi, kad čia greičiausiai bus tam tikra stilistinė pornografija, atsiverčiau pabaigą, o paskui ir viduriuką... Užsikabinau. Knygos recenzentei Litmenyje D.Kaniavienei išsunktuose nuo emocijų ir spalvų kadruose pasivaideno A.Škėma, man gi – V.Woolf, tiksliau Antiwoolf („Mes esame pasaulyje, kur nieko nėra pabaigta.“ Iš esė „Skaitytojas“).
Literatūros kritikams tokia knyga tikras lobis – lygiai kaip ir dailėtyrininkams, dūmojantiems ties objektais ir vamzdžiais. Daug bus sulaužyta iečių. Man asmeniškai labai smagu, kad lietuvių literatūroje avangardu tampa moterys. Suskaičiuokim: greta A.Žagrakalytės jau drąsiai galim statyti K.Sabaliauskaitę, U.Radzevičiūtę, P.Pukytę, G.Kazlauskaitę, pagaliau M.Anušauskaitę ir G.Jord su jų komiksais.
Amazonės raunasi į priekį pro vyrišką literatūrą tebekuriančius kolegas.
