Ch. Eschenbachas pakeis netikėtai susirgusį dirigentą Myung-Whun Chungą, kuris turėjo koncertuoti drauge su „La Scala" teatro orkestru ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje. Tačiau Ch. Eschenbacho – JAV nacionalinio simfoninio orkestro ir Johno F. Kennedy scenos menų centro muzikos vadovo – vardas reikšme ir svarumu nė kiek nenusileidžia, o gal net ir lenkia M. W. Chungo šlovę.
Christophas Eschenbachas yra įspūdingą karjerą padaręs muzikas – ne tik dirigentas, bet ir pianistas, o šio menininko biografija verta kino filmo.
Ch. Eschenbachas gimė 1940 metais tuometinės Vokietijos Breslau mieste (dabar Vroclavas, Lenkija). Jis anksti tapo našlaičiu: motina mirė gimdydama sūnų, o tėvas, Antrojo pasaulinio karo metais atvirai priešinęsis nacių politikai, buvo įtrauktas į baudžiamąjį batalioną ir išsiųstas į Rytų frontą, kur žuvo.
Patyręs psichologinę traumą Christophas metus visiškai nekalbėjo – kol jo nepaklausė, ar jis norėtų mokytis muzikos: 1946 m. jį įvaikino motinos pusseserė, ji pradėjo vaiką mokyti skambinti fortepijonu.
Būdamas vienuolikos Christophas apsilankė Wilhelmo Furtwänglerio diriguojamame koncerte, kuris padarė vaikui neišdildomą įspūdį. 1955 m. Eschenbachas įstojo į Kelno aukšąją muzikos mokyklą studijuoti fortepijono ir dirigavimo, vėliau studijas tęsė Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje.
Kaip pianistas Eschenbachas laimėjo daugelį tarptautinių konkursų, su „Deutsche Grammophon“ firma padarė reikšmingų įrašų.
Vis dėlto Eschenbacho nepaleido noras diriguoti, tad jis tęsė studijas pas du legendinius XX a. dirigentus – George’ą Szellą, su kuriuo dirbo daugiau nei trejus metus, ir Herbertą von Karajaną, kuris ėmėsi globoti jaunuolį.
1981 m. Eschenbachas tapo pagrindiniu kviestiniu Ciuricho „Tonhalle“ orkestro dirigentu, 1982–1986 m. buvo šio orkestro meno vadovas. Vėliau kaip muzikos vadovas dirbo su Hiustono (1988–1999) ir Šiaurės Vokietijos radijo (NDR, 1998–2004) simfoniniais orkestrais, Ravinijos festivalyje (1994–2003), su Paryžiaus (2000–2010) ir Filadelfijos (2003–2008) orkestrais. 1999–2002 m. jis buvo Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalio meno vadovas.
Tarp gausybės pelnytų apdovanojimų – Vokietijos „Karininko garbės kryžius su žvaigžde ir kaspinu“ ir „Komandoro kryžius už išskirtinius nuopelnus“, Prancūzijos „Commandeur dans l’Ordre des Arts et des Lettres“ ir kt. Eschenbachas taip pat yra pelnęs Ramiojo vandenyno muzikos festivalio (1992–1998 m. buvo vienas iš jo meno vadovų) įsteigtą Leonardo Bernsteino apdovanojimą.
Pastaruosius keturis sezonus drauge su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru Eschenbachas vyko į dideles tarptautines gastroles: 2012 m. – po Amerikos žemyną, o 2013 m. – Europoje ir Omane. Visose aplankytose šalyse kolektyvas sulaukė didžiulio pasisekimo.
Tarp kitų svarbiausių dirigento įsipareigojimų – W. A. Mozarto „Idomenėjas“ Vienos valstybinėje operoje, D. Šostakovičiaus „Siuita pagal Michelangelo Buonarotti eiles“ Milano „La Scala" teatre. Ch. Eschenbachas diriguos Prancūzijos nacionaliniam, Čekijos, Londono ir Vienos filharmonijų orkestrams, Filadelfijos orkestrui, Berlyno DSO, Hamburgo NDR ir kitiems pasaulyje pripažintiems kolektyvams.
Pasikeitus dirigentams iš dalies kinta ir „La Scala“ orkestro koncerto Vilniuje programa, tačiau ir dabar jai nepristigs itališko kolorito. Skambės spalvinga Hectoro Berliozo uvertiūra „Romos karnavalas“, romantinio polėkio ir dainingų melodijų kupina Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 1 c-moll bei – kaip ir buvo skelbta – Felixo Mendelssohno Simfonija Nr. 4 „Itališkoji“. Koncerto pradžia – 18.30 val.
