Aktyviai talkinant Murmansko Lietuvių bendruomenės „Lietuva“ pirmininkui Antanui Meškai, artėjant Vasario 16-ajai paroda pristatyta vietos bendruomenei. Ją atidarė Murmansko srities kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Aleksandras Baranikovas ir Murmansko Kraštotyros muziejaus direktorė Elena Chimčiuk.
Nors parodos pavadinimas turi socialinį atspalvį, autoriaus teigimu, eksponuojamais darbais jokiu būdu nesiekiama moralizuoti. Veikiau priešingai – plati kone visą pasaulį apimanti nuotraukų geografija rodo, kad norint pajusti ir atskleisti kurios nors šalies grožį, nebūtina ten gyventi – kartais tam užtenka akimirkos.
„Kita vertus, norint pastebėti kasdien mus supantį grožį, būtina nors retkarčiais ištrūkti iš nesibaigiančios gyvenimo rutinos, įprastos aplinkos“, – įsitikinęs pastaruoju metu daug po pasaulį keliaujantis fotografas. Fotografijose vaizduojami ne minioje pasimetę, su ja susilieję ar savo vietos ieškantys žmonių veidai, kaip galima būtų tikėtis, o tik nusiraminimu spinduliuojantys gamtovaizdžiai ir impresijos, apmąstymams įkvepiantys šiuolaikinių didmiesčių štrichai.
Tai – taikomasis menas. „Siekiant paveikti, fotografija nebūtinai turi būti erzinanti, isteriška, niūri ar šokiruojanti. Šių dienų chaose kaip tik galbūt labiausiai trūksta susikaupimo, nusiraminimo ir dermės.
Geras, šviesias mintis kelianti fotografija – ne mažiau veiksminga ir vertinga. Daugelį metų dirbdamas fotoreporteriu esu padaręs daug žiaurių, gal net pribloškiančių nuotraukų. Tarp jų – ir sausio tryliktosios tragedijos aukos. Tą šiurpią istorinę naktį su fotoaparatu stovėdamas po tanko vamzdžiais suvokiau, kad kai kurių iš šalia buvusių drąsių žmonių nebebus tarp gyvųjų. Bet ar tikrai tik tokie šiurpūs vaizdai gali paskatinti mus tapti doresnius ir kilnesnius?
Tikiu, kad tėvynės ir grožio pirmiausia turime ieškoti savyje. Tuomet jį atrasime visur, kad ir kur atsidurtume“, – netikėtą posūkį nuo reportažų prie estetikos aiškino A. Barzdžius.
