Šioje vietoje esu priverstas nutraukti apsimetinėjimą. Prasėdėjęs paieškoje geras dvi valandas, apie Olseną teradau vieną paminėjimą. Turbūt jis nupiešė tą vienintelį ženklą ir legendos vardo nėra vertas. O norvegiškoms degalinėms prioritetą suteikiu dėl aiškesnių dalykų – ten, šalia benzino, yra skanūs dešrainiai, kava, sumuštiniai. Ten švaru, šviesu ir erdvu. O jei viso to maža, galima tiesiog prasieiti per prekių lentynas ir rasti visokių malonių daiktų. Žinoma, nedrįstu sakyti, kad kitose degalinėse yra kitaip, bet aplinkos ir pasiūlos universumas pas norvegus tiek kokybiškas, kad jie nusprendė atidaryti „Statoil“ parduotuvę Vilniuje, Gedimino prospekte, Arkikatedros akivaizdoje. Atidarys ir, manau, nepraloš: vairuotojai be mašinų tikrai užsuks išgerti kavos į degalinę be benzino.
Vieni tokį vartotojų elgesį vadina ženklo jėga, kiti – atpažinimo įpročiu. Abi pozicijos yra tiesiogiai susijusios ir galioja bet kurioje civilizacinėje šakoje. Kultūroje – taip pat. Tarkim, Jungtinėje Karalystėje stipriausias meno ženklas yra „Tate“ galerija su visais jos padaliniais. Ji, turinio savininkė, kartu su pinigais, „Arts Council England“ ir „Art Fund“ prieš šešis metus pradėjo rengti parodų turnė ciklą, pavadintą „Menininko kambarys“. Žanras lyg ir paprastas – kuratoriai parengia vieno žymaus, nesvarbu – brito ar svetimšalio, menininko kūrinių rinkinį ir jį parodo. Tokia paroda gali būti eksponuojama ir „Tate“ galerijose, ir regioniniuose muziejuose, ir Škotijos dvare, iki kurio atvykti galima tik automobiliu arba, nusigavus iki artimiausio didesnio miesto, vietiniais autobusais. Vieta rodomo meno kokybei neturi jokios įtakos – ji yra maksimaliai aukšta. Taip yra dėl dviejų priežasčių – natūraliosios, nes „Tate“ šitaip dirba, ir formaliosios, nes „Menininko kambarys“ yra įtrauktas į Menų tarybos artimiausio dešimtmečio programą, pavadintą „Great art for everyone“ (Geras menas visiems).
Aš dažniausiai pats vengiu ir erzinuosi, kai tai daro kiti, lyginti globalių ir lokalių kultūrų realybę, bet šis devizas puikiai tinka bet kuriam, taip pat ir lietuviškos kultūros kontekstui. Arba dar tiksliau – gerai tinka bakstelėjimui į mūsų realybės netobulumą. Niekam neapsiverstų liežuvis pasakyti, kad regioninės kultūros finansavimui skiriama mažai lėšų. Nesiginčysiu, kad lėšų dydis nėra milžiniškas, bet pjaustant kultūros biudžetą (koks jis bebūtų, toks ir yra), regionų kultūra per įvairias programas, projektus ir eilutes gauna nemažai. Ir viskas veikia – bibliotekos dalina knygas, turbūt kiekviename rajono kultūros centre repetuoja po du chorus, pučiamųjų ansamblį, šokėjų grupę ir kaimo kapelą, kartą arba du per mėnesį parodomas lietuviškas filmas, fojė jau rengiamasi kabinti Vasario 16-ai skirtas parodas. Bet kūrybinė saviraiška visiems netinka.
Miesteliuose ir aplink juos gyvena daugybė žmonių, neturinčių nė mažiausio noro groti ar vaidinti ir skeptiškai žiūrinčių į šokančius ir grojančius kaimynus, bet jie visuomet pasiruošę suvartoti gerą koncertą ar spektaklį. Sąmoningai akcentuoju žodį „geras“. Mano regioninės kultūros vartotojo patirtis nėra ypatingai gili, bet, įtraukus į ją dar ir savo giminių su pažįstamais patirtį, drąsiai cituoju, mano nuomone, tipišką lokalaus stebėtojo reakciją. „Jie galvoja, kad mes esame laukiniai čiabuviai“, kartą guodėsi bičiulio tėvas, gyvenantis Rytų Lietuvos rajono centre. Jie su žmona kelis kartus nuėjo į gastroliuojančių menininkų pasirodymus, stipriai nusiminė ir vaikščiojimus baigė. Jie nesijautė apgauti. Jie nusivylė aiškiai pademonstruota organizatorių nuostata, kad „jiems ir taip bus gerai“. Jiems tiks kilnojama propagandinių reprodukcijų paroda, fonograminis koncertas, kūrybinis grafomano vakaras ir kvazimokslinė paskaita apie mūsų protėvius sarmatus. Sudėjus krūvon nešykščiai remiamą entuziastų saviraišką su regioninių kultūros renginių taktika, aš matau automatinę degalinę, kurioje galima gauti benzino. Joje nėra jokių papildomų džiaugsmų. Ir (aš tuoj užbaigsiu užsitęsusią metaforą) joje degalus pilasi tik niūrūs vairuotojai, murmantys, kad kavą jie gali ir namuose išgerti.
Kultūros sklaida regionuose yra daugiakryptė, ir sudėtingiausia pozicija šiame darbe yra pasyvaus kultūros vartotojo, kuriam, anot jo paties, užtenka televizoriaus, suviliojimas aktyviu pasiūlymu. Šiame fronte rinkodarinės ar kainodarinės priemonės neveikia. Čia yra vienintelis sėkmės kriterijus – turinio kokybė. Aš kategoriškai atmetu paviršutinišką ir arogantišką nuomonę apie totaliai nuskurdusią provinciją. Kaip ir Lietuvos didmiesčiuose, provincijoje yra toks pat sluoksnis žmonių, pasiruošusių vartoti kokybišką kultūrą ir galinčių už tai mokėti adekvačią kainą.
Verta prisiminti nutikimą, įvykusi viename Žemaitijos mieste. Prieš porą metų jame buvo įrengta tinklinė kavinė, tokia pati (nuo receptūros, puodelių dizaino iki kainų), kaip Vilniuje ar Kaune. Ir mieste operatyviai atsirado iki tol neegzistavęs kavos gėrimo įprotis. Ir juk negalima teigti, kad mieste nebuvo kavos. Ją įvairiais būdais virė bent dešimt restoranų, barų ir karčiamų. Virė neskaniai, bet dvigubai pigiau, nei tenka mokėti vilnietiškoje kavinėje. Šioje situacijoje suveikė sąžininga pasiūla – pardavėjai pažadėjo identišką, abiejose sostinėse populiarią paslaugą už standartinę sostinių kainą. Paslauga buvo priimta.
Įsivaizduokim, kad labai simpatiškame, bet apytuščiame Zarasų krašto muziejuje būtų surengta M. K. Čiurlionio tapybos Aukso fondo paroda. Ne kopijų, originalų paroda? Kiek žmonių ateitų ir nusipirktų bilietus už įprastą muziejaus kainą – 58 euro centus? Per mėnesį apsilankytų mažiausiai penki tūkstančiai (dabar per metus – apie aštuonis tūkstančius). Eitų ir zarasiškiai, ir visaginiečiai atvažiuotų, jau nekalbant apie Daugpilio gyventojus. Ir juk eitų ne todėl, kad Čiurlionio paveikslų nematė (nors dėl to irgi). Metinį žiūrovų srautą inicijuotų be jokių išlygų surengtos parodos kokybė.
Arba siūlau dar vieną viziją – Lukas Geniušas duoda didžiulį turą po Lietuvą su fortepijoniniais koncertais. Ar salės būtų pilnos? Būtų. Ar ten sėdėtų žmonės, sumokėję už bilietus filharmoninę kainą? Sėdėtų. Bet jaunasis Geniušas nedarys didžiulio turo po Lietuvą, nes šiuo metu jis negalėtų duoti sąžiningos kokybės. Genialūs muzikantai groja tobulais instrumentais, kurių rajonų kultūros centruose nėra. Ir akustikos reikia padorios. Taip atitinkamos architektūros, interjerų, kavos per pertrauką. Kas ten prasideda nuo rūbinės? Ir rūbinės reikia taip pat. Dėl tų pačių priežasčių ir Čiurlionio parodos Zarasuose nebus. Negalima vežti trapių pastelių ten, kur nėra jautrios klimato kontrolės, video apsaugos, reguliuojamo apšvietimo, padorios kabinimo sistemos.
Taigi, jei šalia jau egzistuojančios ir nediskutuotinai reikalingos programos, kurią sąlyginai pavadinčiau „Meną daro visi“ atsirastų ir programa „Geras menas visiems“, tektų suktis gerokai sunkesnėmis sąlygomis nei Britanijoje. Mes neturime gero meno pertekliaus, o turimą nelabai būtų kur rodyti, bet pradėti reikia. Kultūra, kaip ir degalai, yra būtinas strateginis resursas. Be jų telieka stovėjimas vietoje.
Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
