„Šio projekto tikslas – pritaikyti kultūrinę aplinką akliesiems ir silpnaregiams, pagerinti teatro meno prieinamumą. Vakarų Europoje tokia praktika labai populiari: žmonėms, turintiems regėjimo negalią, pritaikomos įvairios meno rūšys, kurių supratimui paprastai reikalingas regėjimas. Džiaugiamės, kad galime pakviesti į teatrą ir mūsų šalies regėjimo negalią turinčius žmones. Nuo 2012 m. tokie spektakliai vyksta dukart per metus“, – sakė Lina Puodžiūnienė, LASS (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga) respublikinio centro vyr. specialistė.
Ne tik „Dieviškąją komediją“, bet ir visus kitus regėjimo negalią turintiesiems pritaikytus spektaklius įgarsino aktorė Adrija Čepaitė.
„Ruošdamasi įgarsinti spektaklį paprastai išmokstu jį kone atmintinai. Išjungusi garsą vis iš naujo žiūriu įrašus, kad išmokčiau matyti tai, kas kiekvienoje scenoje svarbiausia – juk garsą silpnaregiai girdi, o mano užduotis – taupant žodžius nupasakoti tai, kas vyksta scenoje. Didžiausias iššūkis – kai pastarojoje būna keli aktoriai ar vyksta daug veikėjų įtraukiantis veiksmas – tuomet reikia rasti geriausiai kontekstą atspindinčias detales“, – sakė A.Čepaitė.
Ji pabrėžė, kad kiekvienas žmogus tas pačias sąvokas gali suprasti skirtingai.
„Pavyzdžiui, frazė „graži mergaitė“ kels vis kitokias asociacijas, – palygino aktorė. – Džiaugiuosi, kad man užteko drąsos imtis šio spektaklio – darbas buvo tikrai nelengvas. Tai – vienas tų spektaklių, kuriame veiksmas ir garsas išsiskiria, judesys neiliustruoja teksto, o pažodžiui persakyti veiksmai netenka prasmės. Todėl perteikti E.Nekrošiaus metaforų pasaulį – sunku.“
Aktorė savęs neklausia, ar tai, ką daro, jai yra įdomu. „Ko gero, įgarsinti spektaklį yra sunkiau nei sinchroniškai versti, todėl Europoje tuo imasi nedaug žmonių. Tačiau gyvenime turime išmokti duoti, o spektaklio įgarsinimas man – viena tokių galimybių“, – sakė aktorė.
Spektaklį žiūrėjęs Arvydas Juchna pabrėžė, kad šis E.Nekrošiaus spektaklis nėra lengvas.
„Dieviškoji komedija“ be išankstinio pasiruošimo būtų sunkiai suprantama, tačiau su kūriniu buvau susipažinęs dar mokykloje, – įspūdžiais dalijosi neregys. – Šiame spektaklyje tai, kas vyksta scenoje, skiriasi nuo to, ką kalba aktoriai, todėl gyvas nupasakojimas mums, neregiams, vienintelė galimybė suprasti spektaklį.“
Jo teigimu, įgarsinimas netrukdė susidaryti asmeninę nuomonę, o kitąkart veiksmo būdavo tiek daug, kad nelikdavo nė minutės pasinerti į pamąstymus. Spektaklyje su įgarsinimu A.Juchna dalyvavo trečiąkart.
Garsinis komentavimas ar garsinis vaizdavimas – tai technologija, užtikrinanti geresnį vizualiųjų menų supratimą. Garsinis vaizdavimas padeda neregiams geriau suprasti teatro spektaklius, kino filmus, televizijos laidas, dailės parodas, sporto varžybas.
Per spektaklį vizualizuojamos nebyliosios scenos, komentarai įterpiami natūraliose pauzėse tarp dialogų. Juose yra apibūdinamas aktorių elgesys ir kūno kalba (gestai, mimika t. t.), scenografijos pokyčiai, kostiumai, spektaklio vaizdinė instaliacija bei kiti vizualiniai aspektai. Garsinis vaizdavimas transliuojamas FM bangomis iš siųstuvo į bevieles ausines, kurias naudoja neregintieji žiūrovai.
Nuo 2012 m. neregiams ir silpnaregiams pritaikyti spektakliai su garsiniu vaizdavimu:
A.Čechovo „Dėdė Vania“, režisierius Ericas Lacascade
H.Ibseno „Visuomenės priešas“, režisierius Jonas Vaitkus
F.Molnaro „Lilijomas“, režisierius Laszlo Bagossy
Just.Marcinkevičiaus „Katedra“, režisierius Oskaras Koršunovas.
Spektaklius su garsiniu vaizdavimu jau aplankė 155 regos negalią turintys žmonės.
