„Neringos“ kavinė: pabėgimas iš beveidžio gyvenimo

„Neringa“ sovietmečiu buvo kur kas daugiau nei kavinė. Tai buvo intelektualų susirinkimo vieta, erdvė, kurioje buvo dalijamasi kultūrinėmis, filosofinėmis, kartais ir politinėmis žiniomis, tai buvo unikalus reiškinys, neturėjęs tuometinėje Sovietų Sąjungoje analogų.

N.Jonušaitės knyga – tai pokalbiai su tuo metu kavinėje laiką leidusiais žinomais lankytojais, iliustruojami to meto nuotraukomis, dokumentinė medžiaga, atsiliepimai iš to meto spaudos, taip pat – trumpa pasaulio kultūrinių kavinių apžvalga bei aprašymas to, koks buvo kavinių gyvenimas tuomečiame Vilniuje.

Autorė sugebėjo surasti, pakalbinti tuometinius „Neringos“ lankytojus, dabar išsibarsčiusius po visą pasaulį, o šie pokalbiai puikiai perteikia tuometę „Neringos“ atmosferą.

Pateikiame keletą ištraukų iš knygos, atspindinčių žaismingesnius „Neringos“ kavinės gyvenimo epizodus.

– Pritaikyčiau antropologinį metodą. Pasvarstyčiau, kodėl „Neringa“ atsirado, ką ji reiškė įvairių kartų žmonėms, kodėl mes ten ėjome. Tai buvo pirmoji kavinė tikrąja to žodžio prasme, o ne restoranas, kuriame reikėjo gerti ir valgyti. Ir „Neringoje“ buvo galima ir prisigerti, ir pavalgyti, tačiau čia buvo galima visą vakarą sėdėti su puoduku kavos ir kalbėtis. „Neringoje“ rinkosi tikrasis elitas, kuris buvo savaip sluoksniuotas – nuo profesorių stalo iki jaunų dailininkų ir studentų, darbininkų ir turistų.

Nebuvo tai snobų kavinė, snobų kavine „Neringą“ vadindavo tie žmonės, kurie čia nepritapdavo, kaip joje neužsilaikydavo ir nomenklatūra, kuri kartais sėdėdavo boksuose didžiojoje salėje. Bet aukščiausia nomenklatūra turėjo savo vilas ir medžiotojų namelius. Kartą Aleksys Churginas su profesoriumi Kaziu Daukšu pamokė vieną padavėją paprašyti Justo Paleckio atnešti literatūros apie meilę, pageidautina - geltonosios literatūros. Po to J.Paleckio „Neringoj“ nebebuvo matyti.

(...) „Neringa“ atsirado geriausiu metu, kadangi 1953 metais mirė Stalinas ir žmonių jau masiškai nežudė ir netrėmė, į gulagus nekišo, atsirado šiek tiek daugiau laisvės. „Neringa“ buvo lietuvių pasididžiavimas, tarkim, kultūros etalonas: žiūrėkit, kaip gražiai mes tvarkomės. Bet į „Neringą“, be lietuvių, eidavo iš kitur atvažiavusių visokių tautybių lankytojų: rusų, gudų, gruzinų. Užsukdavo ir vietinių mažumų – žydų, rusų, lenkų.

Visiems tai buvo pabėgimas iš beveidžio gyvenimo į Europą. Ateini į „Neringą“ ir lyg pasibaigia tarybų valdžia.

– Tais laikais mes gražiai gyvenome Vilniuje, atrasdavome savus žmones. Kartą sėdžiu pasidabinęs sporto meistro ženkliuku, tada mada buvo tuos ženkliukus nešioti, ir dailininkas Stasys Krasauskas, kuris buvo plaukikas, žiūrėdamas į mano ženkliuką, sako: jofana, tu gavai, o aš negavau. Sėdėjo su mumis ir B.Savukynas, kurį vaišino S.Krasauskas, vis sakydams, tu toks tvarkingas mažiukas, tu tik gerk, aš tau statysiu. Paskui S.Krasauskas nuėjo į tualetą, o B.Savukynas ir sako: tegu jis kalba, ką nori, tik tegu vaišina.

(...) „Neringoje“ užkietėjusių chuliganų nebuvo. Nors vienas garsus chuliganizmo atvejis vis dėlto buvo. Apie jį esu parašęs savo galbūt geriausiame teatro romane „Dugne“, kuris 1988 metais buvo išleistas Olandijoje. Kažkas per ginčą B.Gorbulskį pavadino žydu ir sviedė į jį sūrio gabaliuką. Tada B.Gorbulskis užsisakė pusės kilogramo sūrio galvą ir tą gabalą metė į įžeidėją. Kilo muštynės, buvo iškviesta milicija, aktorius Povilas Sudargas buvo liudininkas. Apie incidentą pranešė „Amerikos balsas“, esą įvyko konfliktas tautiniu pagrindu ir P.Saudargas to nepaneigė, nors kompetentingi organai jo labai prašė viską paneigti. Atrodo, dėl to P.Saudargui nedavė jau paskirto buto.

(...) „Neringa“ – tai toks siurrealizmas, kai viename kampe sėdi aukos, kitame – budeliai, kurie kankino žmones. Man, kaip rašytojui, tie personažai – skundikai, bliadės, naivuoliai, girtuokliai, jaunimas, snobai, bohema, pora homikų, Alfunia Saunoris (buvęs boksininkas, mušeika. – Red.), pora šiaip praeivių – masuotei ir t.t. – taigi nepaprastai puikus kompotas, protoscenarijus. Turbūt taip „Neringa“ atminty ir montuojasi, kaip dėstė  Sergejus Eizenšteinas – „montaž atrakcionov“ (atrakcionų montažas). O dar pridėkite Josifą Brodskį, kuris parašė tą šlykštų eilėraštį apie „Neringą“ (turimas omenyje eilėraštis iš „Lietuviško divertismento“. – Red.).

– Gal kai kurie kai kada. Bet kai prasidėdavo vadinamosios vyriškos kalbos, išeidavau. Prisimenu vieną nutikimą, kuris mane sukrėtė. Sėdime, visi rimta tema diskutuoja, nuo vieno stalo pakyla mergina - visa tokia kaip nulieta, žingsniuoja išdidžiai, praeidama pro mus dar metė žvilgsnį, o B.Gorbulskis ir sako: „Zosė nuėjo myžt.“ Tokie jie buvo ir kartu baisiai žavingi.

Vien ko verta B.Gorbulskio ir poeto Pauliaus Širvio istorija. Mielas buvo P.Širvys, tik kartais gal jam pinigų pritrūkdavo. Pasiguodė jis B.Gorbulskiui, kad nori išgerti, o pinigų nėra. B.Gorbulskis ir sako: aš tave pavaišinsiu, o tu parašyk apie mane eilėraštį. P.Širvys sutiko. Jis pasiėmė servetėlę ir, kol B.Gorbulskis kažkur vaikščiojo, parašė ir šiam sugrįžus perskaitė:

– Ateidavo dailininkas S.Krasauskas, kuris ištaikydavo laiko tarp paskaitų, kaip ir profesorius K.Daukšas, kuris buvo visos  kompanijos centras. B.Gorbulskis visada kaip užsakytas, bet jis vėliau keldavosi, tai ateidavo, kai mes jau puodą kavos būdavome išgėrę. Prie profesorių stalo sėdėdavo dailininkai Konstantinas Bogdanas, Mečys Bulaka, ekonomistas Domas Cesevičius, rašytojas Grigorijus Kanovičius. Tai „Neringoje“ S.Krasauskas G.Kanovičių prikalbino savo pieštiems menininkų šaržams sukurti trumpas epigramas, išėjo tokia jų abiejų knygelė „Linksma akim“.

B.Savukynas dažnai papusryčiauti užbėgdavo, sėdėdavo A.Churginas, kurio kompanija nemėgo, dažnai pašiepdavo. Sklandė toks kaip ir anekdotas apie A.Churginą ir B.Gorbulskį.

Esą kartą šykštumu garsėjęs A.Churginas užsisakė kavos su lašeliu konjako, pamažu siurbčioja. Prireikė jam į tualetą ar kažkur, tai jis ant servetėlės užrašė „Aš čia prispjoviau“, uždėjo ant puoduko ir pasišalino. Grįžęs žiūri – servetėlė kaip buvusi, tik po jo užrašu B.Gorbulskis prirašęs: „Aš irgi.“